ratas

Štai aš vėl čia, prie atvirai zyziančios dėžės. Spitriju į plokščią plastmasinį daiktą ir sukioju galvą tai į rytus, tai į vakarus.
Užmerkus akis galva ,atrodo ,sprogs nuo minčių slėgio. Lekia Roma, žmonės, naktys, lietus... O viską nustelbia kažkas te iš ten. Žinoma, ilgai viskas išliks. O kada baigsis?
Ir kai sapnuoju debesis pro iliuminatorių, viskas tikriau.

Šįkart mėtinis pasaulis nebe apsiblausęs - ryškus ir aiškus. Visi kontūrai savo vietoje, garsas tyras ir be trukdžių. Sklendžiu šiuolaikinėj erdvėje. O centre melsva padangė.
Pasižiūri- ir nebėr.

Telieka toliau gyventi čia ir viltis, kad persikelsiu į realybę.