pasakok, giedok, gegute.

Jeigu mes visi mylim tą patį dalyką, ar amžius yra kliūtis?

graužia

Nežinau, ar kada nors taip dar bus. Bet ši akimirka trenkė tiesiog iš niekur.
Taip, vėl aš apie tą patį Cojų. Aš negaliu apie jį negalvoti. O dabar negaliu ir neverkti.
Jis buvo nepaprastai paprastas. Apie jo kūrybą kalbėti neįmanoma, ją reikia pajausti klausant. Štai, braukiu pirmą ašarą. Ir visas kitas, bėgančias jau pramintu taku. Jos nei pirmos, nei paskutinės išverktos dėl grožio. Dėl viso pasaulio grožio, kurį Viktoras sudėjo į viso labo maždaug šimtą dainų. Išklausiau toli gražu ne visas, bet jos visos turi kažkokią prasmę. Jeigu ne muzikoj, tai žodžiuose. Aš beveik negaliu klausyti tokių dainų kaip "kukuška" arba "legenda". Jose tobulai dera muzika, žodžiai, atlikimo stilius, rusų kalba ir klausytojas. Jose lyg ir neįmanoma surast kažkokios naujos prasmės, nes ten ir taip viskas aiškiau, nei aišku.
Aš neabejotinai sutiksiu Viktorą Cojų. Nežinau kur. Gal gatvėj, gal kitam žmoguj, o gal tik po mirties. Bet tikrai sutiksiu.

"... смерть стоит того чтобы жить, а любовь стоит того чтобы ждать ..."

argi nėra keista?

juolab, kad šitai kartojasi jau trečią kartą. Vėlgi aš galėčiau užverst jus krūvomis kūrinių, dainuoti ir šokti per naktis. Taip, kinomanija grįžo. Jaučiuosi pakylėta, nes dabar turiu beveik viską, ko mano sielai reikia. O žmogus, sėdintis naršyklės kampe vėl kiaurai veria mane akimis, o ne žiūri kažkur į kampą. Galiu užtikrintai sakyt, kad jis, nors turbūt tik maža dalele, pakeitė mano gyvenimo būdą.

atgimsta

štai ir vėl grįžta senas jausmas. Lyg tai neviltis, bet vis dėlto ne tai. Kažkoks skridimas padebesiais, bet kartu ir vilkimasis perdžiūvusia žeme ryjant dulkes.
Aš galiu drąsiai sakyt, kad esu liurbė. Lopė. Lieva. Aš nemoku "kietai" kalbėt ar panašiai. Kartais pergyvenu, kad esu suknistai viena kaip pirštas. Ir tikrai, atrodo, kad manęs daugelis nesupranta. Iš kitos pusės, tai šita frazė yra paauglių vizitinė kortelė, bet aš sakau ne ta "verkiančia" prasme. Mano akimis žiūrint, jaučiuosi ne savo kaily kai kalbu su "kietais" žmonėm.
Šiaip turbūt esu optimistė, bet į pasaulį žiūriu niūriai. Na, kurgi nežiūrėsi, kai visas (socialinis) gyvenimas susideda iš: kokių penkių žmonių, kuriuos galiu vadint draugais, mokslo, knygų, kažkokių retų laimės akimirkų, krūvos norų ir begalybės minčių apie save. Dažniausiai žvilgsnis į gyvenimą yra niūrus, bet su šypsena... gal viskas bus gerai.

Ir vėl klausau nuostabiausio muzikinio šedevro - spakoinaja noč. Tikiuosi, po mirties sutiksiu Cojų. Galėsiu tada jį apkabint ir į tą apkabinimą sudėt visą susižavėjimą jo kūriniais ir visą padėką už mąstysenos pakeitimą... O kol kas turiu tik katiną ant kelių. Bent šis mane myli ne vien už tai, kad valgyt (kartais) duodu...

labanakt

Stogai dreba nuo dienos spaudimo,
Dangaus ganytojas gena debesis.
Miestas šaudo šviesomis į dangų,
Bet naktis stipresnė, jos valdžia galinga...

Tiems, kas eina miegoti- saldžių sapnų, labanakt..

Laukiau šios akimirkos
Ir ji atėjo.
Tie, kurie tylėjo ,daugiau nebetyli
Tie, kas neturi ko laukti ,sėda į balną.
Jų jau nesustabdysi , jau nebe...

O tiems, kas eina miegoti- saldžių sapnų, labanakt..

Kaimynai ateina, skundžiasi kanopų bildėjimu,
Jie neužmiega, tai trukdo jų sapnams.
Tie, kurie nieko nebelaukia jau kelyje .
Tie, kurie išgelbėgti, tie išgelbėti.



aš nenurimsiu, kol nepamatysiu aušros pašvaistėse gęstant žvaigždžių.

22-34-00

Labos nakties

Jeigu nenorit žiūrėt visko, tai nuo 2:23 prasideda pati gražiausia mano girdėta daina per visą gyvenimėlį.
O jeigu nenorit žiūrėt išvis...

...tuomet labos nakties...

naujas atradimas

I.
Jau seniai su bratka norėjom sužaist kartą kitą online aoe2, bet vis nesigaudavo. Po metų aš visą tą mėšlą atsiminiau ir ilgai bei nuobodžiai bandžiau įjungt online žaidimą. And finally i did it.
Vakar buvau neįtikėtinai sutriuškinta kažkokio ispano. buvo labai liūdna, nes aš jau kokius šešis metus žaidžiu aoe. ir buvau niekingai sutriuškinta. tai reiškė, kad reikia iš naujo mokytis.
Bet šiandien pajutau, koks yra tikrasis "prisisiurbimo prie kompų" noobų gyvenimas.
nerviniesi ,bandydamas pakeisti likimą, kuris jau ir taip aiškus. skauda akis (prie to gal prisideda ir tai, kad mama su vandens srove "praplovė" akis) ir skauda galvą. teks prie to priprast.

II.
Šiandien klausiau "Pechal". Ten nereali gitaros partija. Nu, ir žodžiai nerealūs. kaip visada.. Bet aš tikrai mokysiuos grot gitara. Tyliai, ramiai. Sau. O kai išmoksiu grot paprasta, grosiu elektrine. Taip gerai turėtų skambėt.. spakoynaja noch, pechal, peremen. gruppa krovi. zvezda po imeni solnce. nu žodž, visi kino gabalai. Tai va, turėsiu kada nors elektrinę gitarą. Ir mokėsiu ja grot. Gyvensiu pirmam aukšte Vilniuj. Pasikviesiu priplaukusius, bet ramius ir susimąsčiusius draugus ir visi kartu prie arbatėlės grosim. Už lango bus naktis ir virš galvų bildės pensininkai...

pabaiga atsotogų

tai va, jau antras filmas mano senų, rusiškų, maištingų, trūkčiojančių, ne iki galo suprantamų, bet įdomių filmų kolekcijoj. Šį kartą trumpametražis. Be titrų. Bet kalbų ten tikrai nedaug. visai nėra beveik. jį žiūrėsiu tada, kai reikės pusvalandžio ramybės ir geros muzikos. Ir gero veido. To veido, kuris primena, kad būdamas kažkoks kitoks nebūtinai turi būt atstumtas.

Кино - Закрой за мной дверь, я ухожу

konec kanikul 1986

"fuck you with all of your shit !!!"

"taip žmonės ir palieka jį, nesuprasdami, kad šis buvo vienintelis ir tikriausias draugas"


Šiandien nešiojau knygas iš lentynų į rietuves ant grindų. Man labai patiko, nes pamačiau, kiek man dar reikia perskaityt. Ir man pasidarė labai gaila tų, kurie knygų neskaito. Man atrodo, kad būtent knygos (ne knygos, o jų turinys) užpildo žmogaus protą ir deda pagrindus kūrybai ir šiaip pasaulio suvokimui.
Nu jo, šiaip kai pagalvoji, tai visą tai kalba kažkokia eilinė trylikametė, kuri nelabai supranta kas per velnias yra šitas pasaulis ir apsimeta, kad labai supranta viską. Ups.

"baltas sniegas, pilkas ledas
ant sudaužytos žemės
kaip antklodė
čia miestas ant kelio
ir virš miesto debesys
slepiantys dangišką šviesą
o virš miesto- geltona migla
miestas jau tūkstančius metų
gyvena po žvaigžde
vardu Saulė..

ir du tūkstančius metų čia karas
karas dėl nežinomos priežasties
karas- jauniems
kaip kova prieš raukšles
raudonas, raudonas kraujas
po valandos susigėrė į žemę
po dviejų jau buvo žolė ir gėlės
po trijų žemė vėl buvo gyva
sušildyta spindulių žvaigždės
vardu Saulė...

ir mes žinom, kad taip visad buvo
kad fortūna myli tą,
kuris gyvena pagal savas taisykles
tą, kuris miršta jaunas...
jis nepamena žodžio "taip" ir žodžio "ne",
jis nepamena titulų ar vardų,
jis galėtų pasiekti žvaigždes
nesuprasdamas, kad tai tėra svajonė
sudegtų, susivltų žvaigždėj
vardu Saulė..."

try to sing along with me

jaaaaaa meine mutter!!
patvarkiau pagaliau žydrus.
bet šiaip tai sapnavau žiauuuriai krūtą sapną.
eh.
hm. katė pas mus atsirado. trypčioja visur dabar. ir šika.
o sapnavau... galvą. geltoną galvą, juodą galvą. šūdai, bet TOS juodos galvos nesusapnavau. tik vienąkart kadaise.

Tu gyvas. O jeigu ne,tai aš mirus.

Lipau laiptais į pridvėsusį kambarį. Ir prie pat durų pykšt mintis.
Dabar mano gyvenimas- panašus į šitą filmą. Mano filmą. Kurio niekas nematė. tik tie, kurie tokie, kaip aš dabar. Šitokie užguiti kampan, užsikloję kojas kažkokiu užtiesalu ir besišildantys elektriniu radiatorium. Jo, aš visada sakiau, kad šaltis geriau negu šiluma. Tai va.
Aš viena proto dalim šiek tiek panaši į narkomanę. Aišku aš nežinau, kaip jaučiasi narkomanai. Bet man atrodo, kad šitaip.
Šitokie iškvaišę dėl vieno daikto.

mm, boshetunmay...