prisiminimai

ir liūdesys. Mmmmm, taip, klampus ir tirštas liūdesys.
Kaip kondensuotas pienas.
Bet nebe taip, kaip anąkart. Tada buvo mėlynas liūdesys.
Dabar - koncentruotas, aiškus ir suprantamas.
Aš, gimusi jau po 1990 praėjus daugiau nei penkmečiui, galiu džiaugtis, kad jis miręs. Ir tik dabar suvokiau, kaip skaudu yra prisiminti.
Prisiminti, kad geriausi tavo laikai buvo jam dar gyvam esant. Kokia laime spinduliavo visi koncertai, koks džiaugsmas buvo tiesiog išgirsti kažkieno pasakojimą. Ir kaip sunku buvo suvokti, kad jo nebėra. Ir tik vienintelis bilietas iš koncerto tarsi apgaubtas ta aura.
Vis dėlto jaučiu, kad privalau šypsotis, nes... jis gyvas.
Gyvieji gyvena savo širdyse, o mirusieji lieka čia kitų širdyse.

Aš tik noriu pajausti tai, ko niekas kitas negali pakeisti. Taip, kaip virtualus pasaulis nepakeičia tikrojo, kaip žodis nepakeičia žvilgsnio, kaip emocija nepakeičia jausmo.
Ateik!