turbūt per daug stengiuosi rašyt, ar panašiai. Šiandien yra jausmų diena. Jausmų? Ar emocijų? Pagal Selidžerio apsakymo (neprisimenu kokio) veikėją (neprisimenu kokį) - emocijos nereikalingos. Man ta mintis patiko. O jausmai? Reikalingi. Tai liūdesys - emocija ar jausmas? Jei liūdesys pastovus, nekintantis, tuomet tai jausmas. O emocija esu štai dabar aš. Emocijų nereikia. Nesitesinsiu pati prieš save - man baisiai, mėlynai liūdna. Taip, čia romantikės bruožas. Aš, neseniai atradus tą daiktą savyje, vis dar nesiliauju stebėtis. Kad nepastebėjau to anksčiau...
Tai va, man liūdna. Tai kas? Nieko.
Kartais nunyru į baisiai gilią melancholiją (primena Pūkuotuko "Baisiai Gilią Duobę"). Ir išsikapstyt nenoriu. Man patinka liūdėti. Tada jaučiuosi atitrūkus nuo besišypsančio idiotų pasaulio.
Vis dėlto... Norėčiau, kad rytoj viskas būtų gerai. Liūdna ar ne, bet gerai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą