taigi, aš skrendu į Romą.
Truputį žiopla, kad labiau laukiu paties skridimo, o ne Romos.
O kodėl lėktuvai nemeta šešėlių?
Laukiu rytojaus. Turbūt visada lauksiu. Rytoj galbūt sutiksiu kažką, kad vėl keis mano gyvenimą.
Šiandien daugiau nieko nebeišgalvosiu. Žmogus, kurio ūgio turbūt niekad ir nesužinosiu, vėl ragina. Ragina kažką dar galvoti, nusišypsoti ir sustoti. Ką aš be jo daryčiau?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą