vis dar tyliai ir velniškai džiaugiuosi, kad jis miręs. Būtų taip suknista pamatyt kaip jis supopsėja ir palieka mane vieną be jokio taško. Taip. Jis miręs.
•
Jis į objektyvus nežiūrėdavo. Jis žiūrėdavo į žmones.
Bet jeigu jau žiūrėdavo į objektyvą,tai žiūrėdavo kaip į žmogų. Taip, kad žvilgsnis pereitų per laiko sluoksnius ir įsikirstų į akis.
•
•
•
O dabar.. šypsenos. Šypsenos, bet tuščiom akim. Tai tapo veido raumenų įtempimu ir gražių dantų rodymu. Tai pavirto į lėkštes.
•
•
Pasižiūriu į save.
Aš- niekas.
O gal aš- asfaltas?
Per mane važiuoja kas tik nori, o aš tyliai guliu. Taip, aš esu asfaltas.
Ne, tai ne tušti žodžiai. Ne tokie, kokius lėkštės nori skaityt. Tai ne tokie žodžiai, kuriuos galima perskaityti lengvai, kaip zefyrą. Jie lengvai nesusivirškina.
•
Aš- asfaltas. Aš nesišypsau. Ir neverkiu. Aš neturiu emocijų.
Asfaltas guli tyliai ir be jausmo. Aš.
Bet ne visada. Saulei kaitinant, asfaltas minkštėja.
•
•
Vadinasi, aš- asfaltas. Pakartosiu dar kartą. AŠ- ASFALTAS.
o visa kita tėra šypsena tuščiom akim.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą