visa tai kažkur girdėta, kažkur matyta... Visa neryšku ir neša vienišą neviltį, absoliučią beprasmybę, bet kartu ir tobulumą.. Aišku, viskas nebuvo šitaip, tačiau nesąmoningas noras pasinerti į kiaurymę nugali logiką ir štai- aš vėl sklendžiu ten, į aštuoniasdešimt aštuntuosius,
kur karaliauja neryškūs kontūrai ir rusvai pilka spalva. Kažkas monotoniška, kažkas dinamiška slypi ten, kur man negalima būti. Bebandant prasibrauti pro tylos sieną ateina nauja diena, nešanti šviesą.
O žvilgsnis, it lazeris plieskiantis per laiko sluoksnius, klaidžioja kažkur aplink, nieko nemato ir nenori matyti. Norėčiau ryte išeiti į šerkšną, išvalyti lėktuvo variklius ir nusiirti dangum ten, kur tasai žvilgsnis gyvena. Čia. Kur yra tik du , žiūrintys į nieką.
Pakils tuoj saulė, šalčiu nuplikindama fotojuostą ir tą sekundę galėsiu gyventi ten, kur mano vieta. Ar dūmas plaučiuose sugeba apibūdinti viską?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą