Nežinau, ar kada nors taip dar bus. Bet ši akimirka trenkė tiesiog iš niekur.
Taip, vėl aš apie tą patį Cojų. Aš negaliu apie jį negalvoti. O dabar negaliu ir neverkti.
Jis buvo nepaprastai paprastas. Apie jo kūrybą kalbėti neįmanoma, ją reikia pajausti klausant. Štai, braukiu pirmą ašarą. Ir visas kitas, bėgančias jau pramintu taku. Jos nei pirmos, nei paskutinės išverktos dėl grožio. Dėl viso pasaulio grožio, kurį Viktoras sudėjo į viso labo maždaug šimtą dainų. Išklausiau toli gražu ne visas, bet jos visos turi kažkokią prasmę. Jeigu ne muzikoj, tai žodžiuose. Aš beveik negaliu klausyti tokių dainų kaip "kukuška" arba "legenda". Jose tobulai dera muzika, žodžiai, atlikimo stilius, rusų kalba ir klausytojas. Jose lyg ir neįmanoma surast kažkokios naujos prasmės, nes ten ir taip viskas aiškiau, nei aišku.
Aš neabejotinai sutiksiu Viktorą Cojų. Nežinau kur. Gal gatvėj, gal kitam žmoguj, o gal tik po mirties. Bet tikrai sutiksiu.
"... смерть стоит того чтобы жить, а любовь стоит того чтобы ждать ..."
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą