kaip išspausti spuogą

1. Rasti spuogą.
2. Spausti.

nieko

o būtent šitaip - nieko. kodėl aš rašau, kaip jaučiuosi? Reikia atprasti nuo įpročio skųstis ir tingėti. Ir norėti draugų. Nori nori tų draugų, o kai jie galiausiai atsiranda, suryja begales laiko, kurį iššvaistęs vėliau gailiesi.
Gavau pirmą NMA užduotį ir ji man labai sunki atrodo, bet aš ją įveiksiu. Ne tam aš ten stojau, kad palūžčiau gavus pirmą užduotį. Stojau ten tam, kad išmokčiau NESISKŲSTI, po velnių. Man būtinai reikia užsirašyti ant rankos priminimą.
Tik viena problema - o kuo užkišti smegenis? Namie aš turiu knygų, gitarą, kompą, šunį, nesutvarkytą kambarį ir dar daugybę dalykų, kuriais reikalui esant galiu užkišti galvą. O mokykloj? Turiu sėdėti ir rašyti į savo knygelę. Tik ką rašyti? Tie užrašai visada būna apie mane. Aš. Nagi nuoširdžiai ėmiau nekęsti to ego, to aš. Bet ir žmonių nenoriu.
Todėl ir pakliuvau per vidurį didelio sūkurio. Ir tam vidury tikrai sunku išbūti, nes galvoj viena pusė plėšia į "mirk, ego. atiduok save ne sau" pusę, o kitą į "žmonės, dinkit, neriu į save" pusę.
Aišku, lengviausia apkaltint žmones: jie nerodo nei menkiausio susidomėjimo manimi. Tai kam kištis ten, kur nereikia (ir nenoriu)? Iš tikro pramokau suvokti žmones. Jų laikyseną, veido išraišką.
Damn, pasąmone. Sėju sėju aš ten gerąsias mintis, o jos apauga piktžolėm. Kaip Biblijoj. Reikės nueit į bažnyčią.
O dabar didysis išbandymas:

delete all the feelings

Smagu nerašyt blogo. Tiksliau, smagu nepasigesti rašymo į blogą. Anksčiau pasiilgdavau rašyti, o dabar nerašiau kelias savaites ir jaučiuosi puikiai.

Priežastis, dėl kurios užsimaniau parašyti - šuo. Šiandien šunų diena.

Šįryt visi penki (tiksliau netgi šeši) važiavom prie Dusios. Ten radom nepririštą, lyg ir namus saugantį šunį. Ir pravaikščiojom porą valandų septyniese - mes, penki žmonės, ir du šunys. 

Per tas porą valandų sutartinai nusprendėm, kad šuo yra mušamas. Jis bijojo pagalio, griežtesnio tono, stipresnio prisilietimo ir lojo keistu aukštu balsu. Daug inkštė. Bet aiškiai matėsi, kad šuo prižiūrimas. Ir protingas. 

Viskas buvo gerai, kol nereikėjo išvažiuoti. Tada buvo gaila. Sulipom į mašiną ir teko tiesiogine prasme sprukti. Nes šuo vijosi. Kaip iš širdį draskančio filmo (nereikėjo man tokių žiūrėti). 

LRT televizija prieš penkias savaites pradėjo rodyti Šerloką. O mes pradėjom žiūrėt. Aš nežinau apie mamą, bet mane tas serialas labai įtraukė. Viskas, kas susiję su Šerloku, mane įtraukia. Turbūt todėl, kad visi piešiami paveikslai, visi siužetai tiksliai atitinka mano pačios dažnai įsivaizduojamus pasaulius. Ypatingai sužavi tokie akivaizdūs priminimai, kad tame pačiame name gyvenantis daugybę metų, dažnas žmogus net nežino, kiek laiptų veda į jo/antrą aukštą. 

Šiandien šunų diena, sakiau. Ką tik baigėm žiūrėt seriją 'The Hounds of Baskerville'. 

Ir koks sutapimas (tik dar nežinau, ar tikiu sutapimais) - šitoj serijoj Šerlokas pasakė žodžius, kuriuos dažnai kartoju pati sau: 'I don't have friends; I've just got one.'

my hands are shaking

šeštadienis nebuvo praleistas tuščiai. Įsivaizduojat, atsirado galimybė tokiai sociofobei kaip aš susirasti draugų ir šiaip... būti tarp žmonių. Buvau NMA naujoko dienoje. Visai smagu. Atrodo, bus daug darbo.
Manau, kad reikia džiaugtis. Vis tiek daugiau teigiamų dalykų negu neigiamų.
Tik va, aš vis dar kažkokioj depresijoj, kadangi nebesugebu juoktis. Štai, žiūrėjau komediją ir verkiau. Kažkokia liūdna komedija. Keista, neįprasta, pilka komedija. Ir kaip bebūtų keista, standartinės ir visada bent kartą į laikrodį verčiančios pažiūrėti 90 minučių praėjo kaip akimirksnis. Nykus, pilkas, liūdnas akimirksnis. Kuo aš tapau.
?

švediškas vakarėlis

šios savaitės didysis įvykis - švedai. Atskrido iš Švedijos. Svečiavosi keturias dienas. Negaliu pasakyti nei kad buvo gerai, nei kad blogai. Geroji dalis buvo ta, kad jie šnekėjo. Bet tik tiek to gerumo ir tebuvo. Viskas kaip visad - blogai, taip? Vienas malonus bičas yra mane pamokęs - žmogų reikia pažinti tris kartus: asmeniškai, grupėje ir girtą. Ką gi, mano klasiokė, pavadinkim ją Lempa, yra pirmasis žmogus be tėvų, kurį pažinau iki galo. Apmaudu. Visada saugau kažkokius nepatirtus dalykus ypatingai progai. Ir čia šast - pirmas  pažintas iki galo žmogus yra klasiokė Lempa, kuri man visiškai nepatinka.
Dar vienas pirmas dalykas - vakarėlis. Taip, jau galima juoktis. Aš niekad nesu buvusi tokiam "tikram" vakarėly (kur geriama degtinė). Man tiesiog jų nereikėjo. Ir dabar tebenereikia. Apie dalykus, pasikeitusius po švedo, šnekėsiu vėliau. Dabar - vakarėlis. Viskas buvo neįdomu, nuspėjama. Susirinko žmonės. Girdėjau, kaip kita Lempa (suprask - tokiu pat vardu, kaip manoji klasiokė Lempa) garsiai pasakė - "aš greičiau noriu pradėt gert". Jausmas toks, lyg be gėrimo pasaulis atrodo beprasmis. Na, jiems gal ir yra. Plačiau kažko netgi ir neverta pasakoti, nes viskas ir taip aišku. Visi prisigėrė. Pradėjo eit į tūliką ir už kampo. Pabaiga.
Paskutines dvi dienas jaučiausi kaip ateivis. Iš kitos planetos. Visi sutartinai atsuka nugarą, kol mano švedui ko nors neprireikia. Tada trumpa - poros minučių - pasipiktinimo akimirka (kokia aš nerūpestinga, kokia aš bloga, kokia aš mėmė) ir visi vėl džiaugiasi savo milijonais stereotipų sluoksnių uždengtais ir pragertais (jau) gyvenimais. Labai dažnai palūždavau. Šiaip iš tikrųjų reikės parašyti psichologei kokiai nors. Gal padės susirasti draugų. Turiu omeny, normalių draugų. Reikalavimai normaliam draugui: nerūko, neprasigėręs, tylus, nesureikšminantis mano žioplumo. Pasiūlymus siųsti dzinasbartimejus@gmail.com (o, 11-ieji metai, kokia nostalgija..).
Šiaip ar taip, vienintelis tikrai, be abejonių, geras dalykas nutikęs per šitas keturias dienas yra... kava. Niekad nemėgau kavos (na.. ir iki šiol nemėgstu). Bet neturėjau ką veikt ir nusipirkau kažkokio marmalo, pavadinto "karališka kava balto šokolado skonio". Iš tikro tai ten kavos tiek nedaug, kad vos kartumas jaučiasi. Bet va, man patiko, ir laukiu, kada galėsiu užsukt ir išgert to marmalo. Būtų gerai su kuo nors (taip, ieškau draugų internete, nes turbūt čia daugiausia šansų rasti tokį patį weirdo, kaip aš).
Va dabar pagalvojau, kad dauguma mano bendraamžių pernelyg susireikšmina savo išskirtinumą. Aš esu kategoriškai prieš bet kokį narciziškumą (nors pati esu narcizė. turbūt.) ir gyrimąsi. Nors.. apie ką daugiau kalbėt, jeigu ne girtis kažkuo. Turiu brolį, turiu sesę. Aš toks kietas.
Ir pabaigoj šito neaiškaus, neredaguoto rašinio sakau: aš esu balta varna (lietuvių rašinio temai pagerbti.). Įsitikinkit patys: nesidažau, neturiu aiškios šukuosenos, nekalbu su žmonėmis, nebegaliu juoktis, esu absoliučiai prieš rūkymą, nekenčiu periodiškai geriančių paauglių, iš manęs kieti žmonės šaiposi, esu apkalbų objektas ir... visus šiaip užknisu savo buvimu. Šitie išvardinti dalykai yra per keturias dienas patikrinti faktai, galiojantys bent jau toje 16 žmonių bendruomenėje. Bet prisiminkit - "vieno žmogaus istorija yra viso pasaulio istorija". Gal vieno grupės istorija yra visų grupių istorija. Šiaip ar taip, kad ir kaip malonu būtų nuolatos jus siųsti velniop, dabar man bloga nuo baltavarnystės. Aš ieškau baltų varnų.

nepozityvus mąstymas

Šiandien triskart bandžiau užrašyt gražų sapną ir niekaip nepavyko. Man niekada neužtenka drąsos juos užrašyt. Gražūs sapnai yra blogis, nes pabudęs supranti, kaip viskas sumauta. Vidury dienos netgi susigraudinau dėl to rytinio sapno, kadangi viskas taip sumauta.
Visada bandžiau pasakyti kažką prasmingo, bet niekad nesigavo. Gal šiandien vėl bandžiau, nežinau.
Kaskart, kai pamatau save, pasišlykščiu. Egoistė, egoistė, egoistė. Apgavikė. Ne veltui su niekuo neradau nuolatinės bendros kalbos. Gal rasiu kada nors bent jau su savim.
O tą sapną užrašysiu prieš miegą. Norėčiau, kad išsipildytų. Ar sapnai išsipildo? Kaip jie gali išsipildyti, jeigu tėra patirtų pojūčių rūšiavimas ir apdorojimas? Jeigu tai tėra iškreipta praeitis? Tai reiškia... kad praeitis išsipildys?
B..

Pareiga šaukia

Raimonda mane įtraukė į bloginimo žaidimą.

 Taisyklės:

1.Kiekvienas pažymėtas žmogus turi parašyti 11 faktų apie save.
2.Jie turi atsakyti į 11 klausimų kuriuos uždavė tave pažymėjęs draugas blogo rašytojas.
3.Reikia sugalvoti 11 klausimų kitiems, tavo pažymėtiems draugams blogų rašytojams.
4. Jie turi pažymėti 11 blogų rašytojų kurie turi mažiau nei 200 sekėjų.

5. Pažymėti draugai - blogų rašytojai turi būti perspėti
6. Negalima žymėti atgal, t.y. žmogaus, kuris pažymėjo tave.

Game on. 

1. I. Nemėgstu rašyti apie save. Atrodo kaip savęs aukštinimas ir šiaip, neturėjimas apie ką daugiau kalbėt.

    II. Nemoku būt atvira sau - meluoju pati sau. Pavyzdžiui ką tik parašiau, kad nemėgstu kalbėti apie save, bet mėgstu kalbėti apie savo pomėgius. O kuo tai skiriasi nuo kalbėjimo apie save?

    III. Noriu studijuoti veterinariją. Čia susijungia mokslas ir gyvūnai, + mažiau žmonių.

    IV. Neturiu draugų. Turiu vieną draugą. 

    V. Mėgstu visokiausių stilių ir žanrų muziką, išskyrus modernųjį popsą, kurio pavadinimo nežinau. Techno? House? Neįsivaizduoju.  Kur daug bumčikų ir mažai melodijų.

    VI. Mėgstu dailę. Tris metus lankiau labai šiaip sau, o šiais metais, paskutiniais, labai pradėjo patikt. Atsirado meno teorija ir lietuvos tapybos istorija. Ir darau diplominį, kuris man pačiai labai patinka.

    VII. Nors atrodau niūrumo karalienė, dažnai pasiilgstu didelio juoko. Mano aplinkiniai juokiasi iš tokių kvailų dalykų.. kad juokas net neima. 

    VIII. Anksčiau nekenčiau Rusijos ir rusų kalbos, o kai per radiją netyčia išgirdau Kino, pamėgau ir juos, ir rusų kalbą, ir Rusiją.
     IX. Mano galva yra nešvari. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad esu pavyzdingas vaikas. Iš antro žvilgsnio taip nebeatrodo.
     X. Negaliu pakęsti snobizmo, "menininkų" (nesiimsiu aiškinti, kas jie tokie, nes sunku ir paaiškinti.) ir pseudodraugelių. Snobizmas mane žudo. Visažinystė irgi. Nors.. dažnai pagalvoju, kad iki jų man pačiai nedaug trūksta.
     XI. Labai mėgstu kino teatrą, gamtą, dideles erdves, vakarą ir naktį, žiemą ir šaltį, vėją. Ir taip toliau. Turbūt aš romantikė.

2. I. Ką paprastai veiki vasarą? Vasarą.. skaitau knygas, žiūriu serialus ir filmus, ilgai vedžioju šunį. Kartais sugalvoju su kuo nors susitikti ir beveik visada nusiviliu. Niekas man nejuokinga. Dar važiuoju į kokias nors stovyklas ir, jeigu ten susirenka jaunimėlis, visada kenčiu užsidarius namely/palapinėj, nes jų draugija dar niekada nebuvo priimtina. Ir nebus, tikriausiai.
   II. Mėgstamiausias patiekalas? :D kaip atminimų knygelėj, ką? Aš nežinau. Žinau, kad nemėgstu barščių ir visokių keptų mėsų su daug raumenų. Mėgstu makaronus. Grybus. Žuvį. Brokolius. Morkas.
   III. Ką manai apie veganus? Visų pirma, tai aš tiksliai nežinau, kas yra veganai. Nevalgantys pieno produktų?  Bet iš tiesų tai man nesvarbu. Nes aš nieko apie juos nemanau. Tiksliau, manau, kad jie žino, ką daro. Aš nežinau, ką darau, todėl ir valgau nesąmones. Jie turbūt supranta viską geriau negu aš, todėl ir maitinasi kitaip.
   IV. Mėgstamiausias serialas. The Office.
   V. Kodėl nusprendei lankyti dailę? Tėtis seniai norėjo, kad eičiau, o aš seniai nenorėjau. Bet tada kažkas spragtelėjo galvoj ir apsigalvojau. Turbūt Ignė įtakos turėjo :))
   VI. Ką paprastai darai prieš užmigdama? Stengiuosi ištuštinti galvą, kad joje neliktų nei vienos minties ir greit įkvepiu-lėtai iškvepiu.
   VII. Varysi į tūkstantmečio vaikus? Bijau, kad baigėsi registracija ir aš nieko nespėsiu. Bet savaitgalį šitą reikės žiūrėti į anketą.
   VIII. Kokias šalis norėtum aplankyti? Kodėl? Rusiją, Australiją, Kanadą, Kazachstaną. Rusija yra didelis  ir baisiai įdomus kraštas. Norėčiau pamatyt, kaip ten kas yra. Nuvažiuot į Kamčiatką. Į abi kamčiatkas - ir į pusiasalį, ir į katilinę, kur Cojus dirbo. Kazachstane filmuota Igla.. kvaila priežastis, bet labai mane vilioja šita šalis. Australija yra kitoj pusėj pasaulio, vandenyne, ten šilta. Šalia yra Fidžis, į kurį dar labiau noriu nuvykti. Australijoj visi kalba su keistu akcentu ir dar galima pamatyti gražios gamtos. Kanadoj daug miško, ten šalta ir geras gyvenimo lygis. Vankuvery gyvena geri žmonės.
   IX. Kokį keistą įprotį turi? Kažkokį tai tikrai turiu, bet neprisimenu. Krapštyti ausį. Kai galvoju visaip maivytis.
   X. Kokias šalis esi aplankius? Latviją, Estiją, Suomiją, Švediją, Norvegiją, Didžiąją Britaniją, Prancūziją, Italiją, Olandiją, Belgiją, Vokietiją, Lenkiją, Slovakiją, Čekiją, Graikiją, Turkiją ir Tunisą.
   XI. Kokią įsimintiniausią dovaną esi gavus? Nėra tokios dovanos, kad va pasakius "geriausia dovana" taip atsirastų galvoj, kaip buvo klausime su serialu. Gal gitara. O gal tapkės.

3. I. Kokia tavo mėgiamiausia kalba ir kodėl?
    II. Ar mėgsti galvoti apie... keistus dalykus?
    III. Koks aktorius(-ė) pirmiausia atsiranda galvoje, kai išgirsti žodį "aktorius"?
    IV. Kas tavyje labiausiai pasikeis po 3 metų?
    V. Kurti muziką ar klausytis muzikos?
    VI. Ar internetas yra gerai? Kodėl?
    VII. Kokie yra geri filmai?
    VIII. Ar tavo požiūris (į ką nors) dažnai keičiasi?
    IX. Ar skaitai periodiką? Kokią?
    X. Kokia tavo nuomonė apie ekologiją?
    XI. Ar įvyks trečias pasaulinis karas? Kodėl?

4. Nuoširdžiai nežinau, kas čia turi 200 sekėjų...

5. Turbūt dabar reikia sugalvoti, kam tokiam klius nesaldi dalia perimti estafetę. Su didžiule kalte, slegiančia pečius, atiduodu lazdelę Merkurijui.

smerkimas

Per atostogas turiu daug gražaus laiko. Bet toli gražu man tas laikas nėra geras. Nebežinau, kas man gerai ir kas blogai, nes kažkas negero atsitiko. Kodėl pas mus nėra durno juoko? Kažkokio namų laimės simbolio? Kasdien jaučiuosi kaip gyvendama baisiai nelaimingų žmonių namuose, kur viskas apskretę purvais, visur prieblanda ir smarvė.
Ką tik sau pasakiau, kad kai pradedi filosofuot, kas teisinga ir kas ne, vadinasi, pasidarai tuščias. Ir kaip tik dabar suvokiau, kad pradėjau filosofuot kažkokį brudą ir.. esu tuščia kaip kokia kriauklė. Dėl nežinia kokios priežasties mano mintyse įsišaknijus nuomonė, kad jeigu pradedi kelt klausimus (būtent paaulgystėj. Dėl suaugusių nežinau. Nepažįstu.) "kas yra teisinga?" ir panašiai, tai bandai pakilti aukščiau kitų. Kai susitinku kur nors paauglių filosofiją, man beveik kaip refleksas iškyla mintis - o kas tu toks? Turbūt dėl to, kad Dievas mano galvoj sėdi garbingoj vietoj. Nors ir nesu ypatinga tikinčioji, mėgstu bažnyčią. Kai šalta. Žiemą nueini į mišias ir žiūri į paveikslus. Kaip kad man kliuvęs tekstas iš Naujojo Testamento sakė:

„Neteiskite kitų, kad patys nebūtumėte teisiami. Kokiu teismu teisiate kitus, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu mastu matuojate, tokiu ir jums bus atmatuota. 

Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje? Arba kaip gali sakyti broliui: 'Leisk išimsiu krislą iš tavo akies', kai tavo akyje rąstas?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip pašalinti krislelį iš brolio akies“ (Mt 7,1-5)
Tiesą pasakius, labai man kontraversiškas šitas tekstas. Arba tiesiog nesuprantu jo teisingai. Greičiausiai, kad nesuprantu , nes nesiaiškinau jokių simbolių. Bet.. čia juk sako, kad pirma turi pats savo gyvenimą susitvarkyti, o tik tada aiškint kitiems. Bet kuris žmogus yra susitvarkęs savo gyvenimą? Ir jeigu tvarkysim savo gyvenimus nematydami kitų, tai tapsim egoistais - kažkodėl nemanau, kad jie Bažnyčios numylėti.
Vienu žodžiu, prieštarauju pati sau. O mano namuose gyvena du senukai, iš kurių vienas yra iki gyvo kaulo įsišaknijęs egoistas. Aš juo bijau tapti.

pakalbėkim

eeei,kodėl Steve Vai koncertas turėjo šitaip. . paveikt? atrodo, prieš porą mėnesių žiūrėjau Tender Surrender ir galvojau, kaip galima mėgti gitarą su gėlytėm ant fretboardo ir su rankena. ir dar ibanez.
o štai šiandien lyg ir per daug šypsojausi, taip gera buvo. ko gero nesu buvusi tokiam koncerte. tokiam, kuris palieka ilgesį . va taip norisi grįžt atgal ir dar paigrožėt ta american ass. na, ne ass buvo įspūdingiausia vieta. Tender Surrender, aišku, buvo įspūdingiausia vieta. ot, kaip mėgstu.
tai ką gi, dar vienas šiltas prisiminimas melancholiškam vakarui. šiltesnis ir geresnis už visus!

ataman

Turiu prisikaupus krūvą knygų ir filmų, kuriuos noriu peržiūrėt. Keista, kad kai įsijungiu kompiutrį, nieko nebenoriu žiūrėt. Kai pasiimu knygą iš bibliotekos, nebenoriu skaityt. Įprotis? Liga?  Dažniausiai pradedu žiūrėt ir susidomiu, bet kuo toliau, tuo labiau neturiu kantrybės. Žvilgčioju į laikrodį ir t.t. 

Vakar nemiegojau. Vidury nakties kažkokio kvailo akstino pastūmėta išgėriau vaistus ir apsivertus ant šono toliau bandžiau užmigt su kvaila plokštele burnoj. Galvoju, kad reikėjo įsijungti kino. 

Prisiverčiau pažiūrėt Igla Remix, 2010 metais išleistą Igla "paaiškinimą". Daugiau nei pusė filmo tai tas pats Igla, tik su pagražinimais. Paaiškinta tik priešistorė, dėka kurios daug lengviau suprasti iš kur atsirado visi veikėjai, ir pridėtas galas. 

Sužinojau, kokia daina skamba Igla pabaigoj. Muslim Magomaev - Ulibnis (nusišypsok, rodos, verčiasi) . Seniai norėjau jos paklausyt atskirai. Bet va - atskirai klausant visai ne toks jausmas. Matyt, aplinka ne tokia. 

Labiausiai nemėgstu, kai reikia gert daug arbatos. Jausmas lyg lėtai skęsčiau iš vidaus - per daug vandens. 

Ai, vienu žodžiu - pasiilgau Cojaus. Niekad jo nebuvo, niekada nebuvau ir su gerbėjais susitikus, bet kažką vis tiek turėjau. O dabar kažko taip trūksta. Kaip ir čia, ketvirto trūksta. Magnetofonu jo nepakeisi. 

Daug kartų jis jau man padėjo ir nebūdamas čia. Stipriai užsimerkiu ir tikiuosi, kad padės ir dabar. 

Dievas kantrus ir mums prisakė - kantrybės. (Бог терпел и нам велел — потерпи…)

sunshine

po Sunshine peržiūros labiau pamėgau visatą.
{šitie garsai tokie vieniši ir platūs. Negali pabėgti. Jie pritraukia lyg magnetas geležėlę ir nepaleidžia. Slegia. Norisi susitraukti į kamuoliuką ir užimti kuo mažiau vietos. Kaip planetos.}
Geros naujienos - 14 vieta LGMO. Jė :)

silpnokas "nakągi"

Taigi. Aš dar kartą žiūrėjau filmą. Push.
Sci-fi. Tiesą sakant, visada maniau, kad sci-fi yra kažkokia fantazijų krūva. Ir ne šiaip fantazijų, o visiškų nesąmonių. Kaip visada, tenka nuomonę keist. (išvis, keista kaip. jeigu susiduriu su kokiu nors dalyku, apie kurį turiu susidarius nuomonę, ją pakeičiu).
Push kažkuo primena Another Earth (AE) , kurį žiūrėjau dar vasarą. Bendra įdomi "liekana" po filmo, kai neapsisprendi, patiko jis tau ar ne. Ir dar kažkoks keistas jausmas bežiūrint - atrodo, kad esi išvis ne čia, o ten. Drive, pavyzdžiui, irgi lyg ir nukelia kažkur, bet Drive žiūrėjau kine. Būtent dėl to jis mane ir paveikė daug stipriau. Vis dėlto kine yra garsas, vaizdas ir patogios kėdės, kuriose sėdint nejauti savęs. O prie kompo, susiraičius ant svyruojančios kėdės ir žiūrint online labai pusėtinos kokybės vaizdelį, įspūdis tikrai sumenksta.
Šiaip ar taip, jausmas ypač keistas. Aš dažnai bandau kažką pajusti žiūrėdama į peizažą pro langą arba iškišus galvą per stoglangį. Kartais jaučiu keistai malonų deja vu.  Artimas tokiam jausmui yra tas, kuris apima žiūrint ir AE, ir Push. Pastarasis šiaip jau gerokai artimesnis realybei ir, mano galva, kiek lengviau suprantamo turinio. Supergalios, JAV organizacija, kruopštūs planai... o veiksmas vyksta Honkonge. Be jokių titrų žiūrint įdomu paklausyt, kaip jie ten šneka.
Manau, kad man patiko būtent tas nepažįstamas jausmas žiūrint AE ir Push (o gal ir Drive). AE iki šiol taip ir nesupratau iki galo, o Push kažkaip įdomiai nufilmuotas. Skaičukais nevertinsiu. Išvis nieko nevertinsiu. Geriau išeisiu į balkoną pažiūrėti į kaminus..

Kaip elgtis?

pie fight study II, 2008. COURTESY THE ARTIST

nah. visi  žmonės aplink veikia. Ir veikia ne vieni. O aš viena. Dieną, kai nori nenori turi būti su "labai fainos" kauke, aplink būna žmonių. Su jais turi kažkaip elgtis. Negalima elgtis taip, kaip nori elgtis. Kaip "Tame keistame įvykyje šuniui naktį" - "pavyzdžiui, negaima sakyti seniems žmonėms, kad jie seni, arba kad paperdė". Tarp kitko, ta knyga kažkur uždrausta dėl pernelyg paprasto teksto. O taip. Knyga, kurios pasakotojas - autistas, parašyta per paprasta kalba. Kartais atrodo, kad tai sveikieji yra kvaili, o ne kvailiai.
Tai va. Su žmonėmis reikia elgtis. Man patiko savaitė, kai mama buvo išvykus. Su tėčiu elgtis nereikia. Kažką numyki, kažką papasakoji. Valgai koldūnus kasdien. Viskas paprasta.
Mano didžiausias troškimas yra išmokti nesielgti su žmonėmis. Nesišypsoti, jeigu nenoriu. Nekalbėti, jeigu neturiu ką pasakyti. Daug kas sako: "elkis taip, kaip nori" . O paskui tie patys žmonės erzinasi, kad neva pykstu ant jų. Neapsisprendėliai.
Iš tikro tai nebesusigaudau, kokio velnio taip galvoju. Turbūt slypi kažkokia psichologinė probema, kurios nemoku įvardint. Na ir tegul slypi sau. Ir kodėl, pavyzdžiui, vis tiek ilgiuosi žmonių, jeigu nenoriu su jais turėti reikalų? Gal blogi žmonės. O gal bloga aš?
Buvo geri laikai prieš kelis mėnesius, kai skaičiau "Sofijos pasaulį". Viskas buvo pilniau ir tikroviškiau. O dabar... Mano pasaulis kažkaip idiotiškai keičiasi ir, atrodo, dabar pats lūžio taškas, kai nenusprendžiu, kaip elgtis. Kaip elgtis? Etiškai. NE.
Tarp kitko, Nir, jeigu ką, tai geriausiai viską apibūdinantis žodis - "išeik", bet būtinai tavo ištartas. 

susimoviau

geriausia patarėja, visų laikų nuostabiausia aiškintoja ir pagalbininkė, kurios neužknisa mano kalbos, išvažiavo į Durhamą ir aš nebeturiu...
liūdna.

Ko gero prasmingiausia daina mano paaugliškam gyvenime -> šita.
Šiandien sugalvojau, kad įsimintiniausias akimirkas užpildė ne Kino. Žiemą gražiausios dienos praleistos su Drive garso takeliu. Vasarą smagiausia buvo su Gorillaz. Bet Kino užpildo tarpus.
Visada kažkuriam tekste randu tiksliausiai tai, ko man reikia. Visai nesvarbu, kad tam tenka užtrukti valandą verčiant. Kažkaip nerūpi. Vis tiek žinai, kad rasi lobį.
Paaiškėjo, kad mano vasarą sugalvotas planas nuplaukia neribotam laikui. Turbūt be aiškaus žinojimo, ką rengiuosi daryti, viskas taip ir susilies su aplinka. Apsimesiu, kad man nesvarbu ir po kurio laiko gal pasidarys nesvarbu.
Trankvilizatorius - nuskausminamasis raminamasis vaistas (ar taip?). Išgirstu Kino ir nunyksta galvos skausmas, išnyksta nerimas ir nuovargis. Nereikia man tų planų. Paliksiu taip, kaip buvo...

mano švietimo reforma

Pagal mane, ji turėtų būti tokia - išmesti lauk lietuvių mokytoją ir neleisti jai niekad grįžti į bet kokią mokyklą.
Aš negaliu pasakyti, kaip ji mane sunervino, bet rezultatai puikūs. Ji mane erzina ir erzina ir erzina ir aš pasižadu kuo daugiau tylėti ir rašyti paraštėse kaip jos nekenčiu.
Taip pat reikia pasielgti su angliste.
Kas ne su manim tas prieš mane ir taip iš tikro yra.
Šiandien man tragiškai bloga diena ir to nepakeis net mintis, kad eisiu į dailę ar kad rytoj nusiplausiu nuo lietuvių ir netgi ta mintis, kad penktadienis šiaip ar taip bus smagus. Nuvyliau savo vienintelį ir tikriausią draugą Runį jo nepavedžiodama. Sąžinės graužatis.
Mano švietimo reforma - iš naujo išmokyti mokytojus pagarbiai elgtis su mokiniais, lygiai kaip mes mokomi pagarbiai elgtis su jais.
Niekas manęs napalaiko (tik Runis), todėl visi kiti yra prieš mane.
Я чувствую, закрывая глаза,
Весь мир идет на меня войной.

nieko nebeturiu

aš nuoširdžiai sakau: visko per daug. Bet susigyvenu kažkaip. rodos, jau mėnesį plušu nuo ryto iki vakaro. Galva nuolat pilna darbų. Padaryti, nunešti, parašyti. Kone meldžiuosi, kad viskas baigtųsi sulig kituo penktadieniu. Nors miške pasėdėjus nebesinori nieko sakyt, kasdien grįžta tas noras viską trinkt nutraukt ir sėdėti kaip kokiam mėnuliui išsišiepus. Niekad taip nebus. Nesu nuoširdi sau, negaliu būt nuoširdi kitiems. Laukiu tinkamo peties pamiegot šitaip pavargus ir nesulaukiu, vargu, ar sulauksiu. Kaip tu, taip tau, per amžių amžius. Nagi tikrai.

daugiau šypsotis? eik šikt.

kadangi vakar pavaikščiojau miške ir gerai privargau, tai šiandien jaučiuos kaip kokia kempinė. Visą dieną pildžiau NMA anketą ir rašiausi, ką reikės daryt rytoj. Mėgstu planuot. Bet kad ir kur užsirašyčiau, kad ir kaip pasidėčiau, visada viskas susijaukia. Ką nors pamirštu.
Kartais sugalvoju tiesiog viską paleisti. Tegu bėga. Tikrai lengviau. Tik mano prigimtis gal tokia, o gal tiesiog neturiu pakankamai patirties ir vėl viską sugaudau, planuoju.
turbūt kiekvienas yra patyręs tą beviltiškumo jausmą. Kažką darai, darai ir galvoji, kad čia jau kažką moki. Tada pakeli galvą, apsižvalgai ir pamatai, koks esi mažas. Pavydžiu žmonėms, kurie sugeba kažkaip save motyvuoti ir pasijusti dideliais sau. Aš dievinu gitaristus. Elektrines gitaras. Na taip, tai grynai paaugliška ir idealizuota, bet tie instrumentai man teikia kažkokią ramybę. Pasižiūriu į savo prastą squier affinity ir vis tiek miela.
Rytoj vėl ratas užsisuka. Labiausiai norėčiau tą ratą sustabdyt. Kad kiekviena darbo diena būtų kitokia. Dabar jos visos sumautos: atsikelti kaip iš kokio karsto, atsidanginti į mokyklą, ten kažkaip susitvarkyti su klegesiu ir nesąmonėm, sklindančiom nuo visų klasiokų, grįžti namo ir vėl kur nors eiti. Kasdien skauda galva.   Kasdien diena užsibaigia tom pačiom mintim - kas, jeigu?
Trūksta bendros minties su visais. Nusibodo klausytis tų pačių juokelių iš tų pačių lūpų ir apsimetinėti, kad labai juokinga. Seniai jau buvo juokinga. Labai seniai. Prajuokinkit kas nors.

ar bus blogiau?

Kasdien atsidarau kokį nors blogą ir skaitau. Kaip žmonės rašo? Ką žmonės rašo? Ir galvoju - o, čia tai žmonės. Moka rašyt rašinius turbūt. Jie netgi rašo tai, ką aš laikau beskonybe ir banalybe, bet vis tiek nepriverčia manęs galvoti, kad jie banalūs. Va taip sėdžiu ir gėriuosi, nes pati visada nekenčiu to, ką parašau. Įdomu, ar nors vienas iš tų žmonių mikčioja?
Žiūriu dabar į save. Kas aš gero? Hm. Hmhmhm.
 Mokykla, mokykla. Su siaubu susivokiu, kad nieko nebesuprantu. Pasižadėjau savaitgalį ramiai pastudijuoti biologiją ir chemiją, bet nieko ir nepadariau. Pasiėmiau fiziką. Parašiau tris žodžius ir padėjau šalin. Kur mano ryžtas? nuplaukė.
Nesiseka man dėstyt minčių. Bandau išmokt ką nors parašyt, bet įsijungia AMK (automatinė minčių kontrolė) ir viskas nueina veltui. Sugalvoju ką nors parašyt ir pamirštu, nes parašyt tai yra pernelyg pavojinga. Norėčiau mokėt rašyt kaip tie, kurių blogus skaitau ir galvoju - o, čia tai žmonės.
Gerai. Žodžiu, ar bus blogiau? Sėdėjau šitoj pačioj vietoj ir mislinau, ar gali pasidaryti blogiau. Tiksliau rašiau į savo sąsiuvinį, kaip viskas šūdina. Cituoju: "Kaip pasiilgau senovės. Kažkokių kalėdų. Be proto pasiilgau žmonių ir savęs. Tos senos savęs (papildau: kai mokėjau rašyt negalvodama). To jausmo, kai vaiskus oras ir groja Enigma, kai pučia vėjai ir skrenda lėktuvai. " Tuščios kalbos. Aš tik rašau, o nieko nedarau. Kiti žmonės ką nors daro - šypsosi, eina pasivaikščiot, bando susirast kokių naujų draugų ir panašiai. Jiems gerai. Aš taip nemoku.
Tai dėl to ir klausiu, ar bus blogiau? Aišku, sakau, bus blogiau. Bet pasigaunu savo labai silpnas ir sumautas mintis. Bandau jas sugrūsti į kokį blyną, bet esu per silpna. Išvis, apsimetu stipruole ir tvirtuole, o net sau negaliu būt nuoširdi. Nusprendžiau, kad blogiau bus tik tuo atveju, jeigu visi žinos. Bijau aš žmonių. Jie pikti. Jiems niekada neįtiksi, niekada nepatiksi ir jie visuomet tave pasiųs velniop.
 Žinau, kaip mėgstu daryti viską, kas man nepatinka ir ko daryt nenoriu, todėl viską ir parašiau. Man laikas kažkaip judintis, laikas išmokt šypsotis ir nors kiek paatviraut. Vieni pagalvos, kad aš pasikeičiau į blogą pusę, kiti atvirkščiai. Kas nors vis tiek vyks, o ne stovės ir rūgs.

k i n o

aš viską užmiršau, bet kalėdos vis tiek jaučiasi. Svajoju apie rudenį ir daug lapų, vėją ir tyrlaukius.

Kodėl kalėdos?

Nes grįžo kino! 

Ты хочешь, чтобы я остался навсегда с тобой, 
Ты хочешь, чтоб ты пела, а я тебя слушал, 
Оставь меня в покое, оставь меня в покое, 
Оставь меня в покое, не тронь мою душу.

geriausia, kad čia man, ne apie mane. Pasirodo, jis net ir taip gali.

that feels so good, man

Vėl atėjo tokia diena, kai duodi sau pažadus "nuo šiol daryti taip ir anaip".
Niekada neprižadėk nieko, kai esi laimingas.
Labai lengva save nuliūdinti niūriom mintim ir vaizdiniais. ir kuo ilgiau save liūdini, tuo lengviau tai pasiseka. Įsišaknija.  Pakanka vienos minties.
Ir kaip keista, kad lygiai taip pat lengvai pradžiuginti gali tik teisingas žmogus, ne tu pats.

Žilinai-Stokholmas

o aš maniau, kad galėsiu valdyti emocijas. Privažiavom iki Žilino ir sulūžom. Reikėjo važiuoti namo ir slėptis nuo visų įmanomų pažįstamų, išjungti telefoną ir pamesti visus įkrovimo prietaisus.
Paprastai tariant, eikit velniop, nes aš vėl jūsų visų nekenčiu.

aš miške

Šiandien buvau miške be šuns. Medžiai, samanos, tyras oras ir panašiai, bet jaučiausi nesaugiai, nors baimės jausmas ir atbuko.
Maniau, kad po Kingo baisumų gerai skaitysis Murakamis ir jo filosofija. Neskaičiau "Kafkos pakarantėje", tai pagriebiau ir nusivyliau. Murakamis tikriausiai dėl to nekaltas (tikriausiai).
Miške pasivolioju ant samanų ir aptinku kelias erkes. Žinau, kad grįžus rasiu šventiškai nusiteikusius namiškius. Žinau, kad brolis ir sesuo apsivertę darbais. Ir žinau, kad
Iš tikro tai aš nieko nežinau. Kaip išvis galiu ką nors žinoti?
Vis dar klausausi "Rhinestone Eyes" ir pradedu jaustis kaip "rhinestone" (netikras briliantas, anot Anglono).
Parašiau laišką kažkokiai vokietei. Bandau įsivaizduoti, koks jausmas ją apims, kai atidarys voką ir perskaitys ką parašiau per audrą. Maniau, kad audrų nebebijau, bet ta užkišta baimė tebėra ir stovėdama prie lango žiūriu į beržą laukdama, kada jis nuluš.
Vienas miške gali būti vienas. Iš tikro vienas, be minčių apie vienišumą.
Nusprendžiau, kad "The Office" tikriausiai yra geriausias mano žiūrėtas serialas, nes aš jį žiūriu dar kartą kad geriau suprasčiau ir išties imu suprasti, kokie mes visi maiklai.
Katės pjaunasi.
Mažas eksperimentas. Rytoj, t.y. 2012-08-24 pusę šešių vakaro eisiu į mišką. Jeigu Medelyno gatvėje pamatysiu pažįstamą veidą, eksperimentas bus įvertintas teigiamai, o jeigu nepamatysiu, šyptelsiu sau "į ūsą" (nenorėčiau turėti ūsų) ir nueisiu toliau. Gal ir gerai taip sau užsirašyti, tada turiu ką galvoti per dieną.

kaimas

kvailai viskas atrodo, kai grįžau iš trijų dienų stovyklos kaime. Važiavau spontaniškai. Tiesiog perskaičius laišką viskas atrodė taip smagu, kad gaila buvo ir nevažiuoti. Turbūt jeigu dalyvaučiau tokiose stovyklose dažniau, įveikčiau netgi tą bendravimo baimę. Vienas bet - buvau jauniausia dalyvė. Visi kiti - studijuojantys arba jau baigę studijas, su savo gyvenimais. Jie nebuvo pikti paaugliai (aš tokia buvau). Jie buvo žmonės, kuriems jau nebesvarbu, kas ką pagalvos. Miegojom kareiviškoj palapinėj. Kirpau avį. Jojau žirgu. Klausiau puikių paskaitų apie maisto kilmę. Apie ekologines problemas. Nebuvo laiko, kai būčiau neturėjusi ką veikti. Gerai - perskaičiau keturiasdešimt penkis puslapius atsitiktinai nugvelbtos knygos "Psichohigieninė savireguliacija". Tik tiek. Šiandien ryte meditavom. Buvo ramu ir jauku, nes nereikėjo galvoti. Kažkodėl netikiu, kad kokioj nors jaunimo stovykloj būčiau galėjus ramiai pamedituoti. Arba dainuoti prie laužo. Būti kažkaip įvertinta.
"Roots of food". Sodyba pas Onutę. Kainavo trisdešimt litų. 

jis pavargo

Но странный стук зовет: "В дорогу!"

Может сердца, а может стук в дверь.
И, когда я обернусь на пороге,
Я скажу одно лишь слово: "Верь!"

nu gerai, aš visai nenoriu atrodyti mokanti rusiškai. Aš nemoku.

Tik stengiuosi išsiversti visus kino tekstus.šitas priedainis man patinka.

Patinka jį suprasti dvejopai - vienaip pagal tikrą reikšmę, kitaip pagal skambesį.

Ką čia sako? Bet keistas beldimas sako - į kelią. Stuk reiškia beldimą. 

O skamba kaip "stuktelėjimas". Man patinka suprasti šitą eilutę lyg baksnojimą, 

kviečiantį.. pabusti?

Galbūt širdis, o gal į duris - tas pats stuktelėjimas iš vidaus ar ne? 

Likusių dviejų eilučių savaip neinterpretuoju, tiesiog "kai atsigręžiu ant 

slenksčio sakau tik vieną žodį - "tikėk!"". Kita vertus, gal tai reiškia tą nuolatinį

 savęs įtikinėjimą. Man pavyks, man pavyks, man pavyks.

Ir pavadinimas, kuriuo kelis mėnesius žinojau šitą dainą man patiko. "стук(верь)".

gerai, atrodo kaip mokyklinis eilėraščio interpretavimas. Skirtumas tik tas, 

kad visa tai savaime atėjo į galvą ir visa tai yra tikros mintys. 

šitaip suvokiu savo paskutinio herojaus mintis. juk šitas ir buvo jo didysis talentas.

parašyti tokį tekstą, kuris išoriškai yra politinis, o viduje jis tavo. 

Žinia aiški, bet lieka apsčiai vietos tau pačiam.

išvis jis keistas. tas pavidalas galvoj. jis neaiškus, bet yra kažkur vidury 

nedarydamas tiesioginės įtakos. Jis tik yra, kažką paskatindamas, lyg ir būtų tas 

balsas, nuolat įtikinėjantis "tau pavyks, tau pavyks, tau pavyks".

mūsų upės sausos, langai dienos nematę, rytas panašus į naktį, o naktis mums.

pavadinimas

gal čia tik šalta ar ką, bet va - žiūriu vaizdo įrašus ir beveik purtausi, nes šiurpuliai varo.
Kojų pirštai traška.
Visada (beveik) rašau po dvylikos. Visada (beveik).
Kai pradėjau savo noru analizuoti knygų veikėjus ir dainų žodžius (eilėraščius) supratau, kokios geros tos knygos ir dainų žodžiai (eilėraščiai). Mokykloj tokių nei karto nemačiau (tik vieną, kurios net neskaitėm).
Susidėliojau žodynus patogiai, nusipaišiau tvarkaraštį. Pasidėjau Tatrų atvirutę virš jo. Ruošiuosi eiliniams m.m. Buvo bloga, tada mamai buvo bloga ir važiavom į Rygą.
Nieko-jėga-galvoti. Gal viskas turėtų būti paprasčiau ir rašinėju visokioms dviveidėms katėms. O koks skirtumas. Man nusibodo.
Turi kažkokią aistrą kam nors ir tada tai koks skirtumas. Kam čia ieškot, pagalvojau. "Koks skirtumas, su kuo", tik sušvelnintas variantas, ane. Kažkaip net gaila matyt pačią save veidrody.
O gal netyčia išdygs kokia proga ką nors nuveikti ir tada jau nebereikės miegoti vaikštant, ane. Juk taip, tikrai taip. Nu, tai dyk. Dyk dyk. Greičiau.

redakcija

Visam pasauly jau virš septynių milijardų žmonių. O aš, gyvendama Europos centre vis tiek jaučiuosi vieniša. Galvojau, kad sugebėsiu palygint tą jausmą su kuo nors, bet.. ne. Kaip pirštas? Jų penki ir jie visi vienas šalia kito. Iš Lapino atsakymo tai nemokančiai bendraut moteriai aišku, kad turiu aistrą būt vienai. Vienatvė iš tikro gaivina. Suteikia jėgų. Ir laimės. Kartais ji ima ir kažkaip nusibosta. Bet kiekvieną kartą nusidilginu ir grįžtu į savo saugų urvelį.
Taip, man ten geriau. Tam atskiram, uždaram urvely. Kur vis dėlto gyvenu su įkyria profesine liga sergančia mama. Kuri "subtiliai" nori parodyti, kaip ją užknisa čia gyvent.
Geriausia buvo ta kvaila, impulsyvi kelionė į Vilnių. Kai naktį galėjau būti viena. Jokio žmogaus, tik knarkiantys pensininkai už sienų. Retkarčiais parvažiuojantis gyventojas. Nereikia nervintis, kad atsikelsi per vėlai ar kad nueisi miegot penktą. Kad sunervinsi mamą. Pažadinsi brolį. Nieko. Tik aš. "Ai, koks skirtumas" tada galėjau pagalvoti ir išklausyti visą koncertą iš eilės.
Kodėl viską rašau čia - ką aš žinau. Beveik pasąmoningai viliuosi, kad tai bus įdomu. Nes niekad nesugebėjau pašaukti ir laukti atsako. Mano galioje yra tik palankiai atsiliepti. Turbūt dėl to negaliu su niekuo susikalbėti.
If you liked being a teenager, there's something really wrong with you - sakė (dabar jau) gerbiamas S. Kingas. Šiuo atveju viskas gerai.

ititit

kai vėl nusidažysiu plaukus ir būsiu ryža, gausiu haiku:

Tavo plaukai - ugnis.

Sausio žarijos.

Mano širdis dega.

(jeigu gerai atsimenu. Parašė Benjaminas Henskomas.)

Atsisiųsiu sau paštu ir džiaugsiuosi, kad kas nors mane mėgsta. 

"Ką gi, viskas pasikeitė. Mūsų pamoka šiandien, berniukai ir mergaitės: kuo labiau daiktai keičiasi, tuo labiau jie keičiasi. Tas, kuris pasakė, kad kuo labiau daiktai keičiasi, tuo labiau lieka tokie patys, aiškiai kentėjo nuo smarkios silpnaprotystės. Nes..."

Gal kas nors jau šyptelėjo supratęs, kad galų gale įveikiau "Tą" ir man ji labai patiko.
Ai, čia dar šiaip paskaityt (apie mane).

tas raudonas diskas

Važiuoju. Du ratai rieda, dvi kojos sukasi. Kalnas, įkalnė, nuokalnė, pakalnė ir taip toliau. Važiuoju keliu tamsiai apsirengus, nors šviesa jau senokai išblėso. Kažkodėl viskas atrodo kaip sapnas, kai ant galvos užsiropščia ausinės, kuriomis taip džiaugiuosi. Kažkodėl paleidžiu stabdžius nuo kalno. Pro šalį nudunda galingas sunkvežimis ir prižeria smėlio į akis. Kaip sapnas.
Tada - kaip visada - pasiklystu ir vėl randu kelią. Prieš akis iškilo raudonas diskas. Ausyse iškilo "I saw that day, lost my mind". Kaip ir kasdien, ta raudona dėmė tėra besileidžianti saulė, bet šiandien, kaip visada, ta dėmė ypatinga. Ji slepiasi ne už medžių, ji nelenda į jūrą. Šiandien ji lyg kokį paskutinį kartą apšvietė kaminus, pramonines dėžutes ir... kapines. Lord, i'm fine. Ar galiu išvis nebūti tokia.
O ten, pakilus ant niekam nereikalingo išgrįsto takelio vėl sužibo šviesa, ten vėl teka vanduo. Įkvėpi to nebūties aromato. To, kas niekada neegzistuos, bet kas suteikia tiek laimės. Ten tris sekundes galima pasidžiaugti kažkieno kito gyvenimu.
Ir dabar jaučiasi, kaip sulig kiekvienu žodžiu čia pasilieka sunkumas. Gal kai perskaitysiu iš naujo, jis grįš. Jeigu ir taip, rytoj vėl važiuosiu pasiklysti ir rasti kur nors kelias sekundes kitokio gyvenimo. Labas.

let's call it Stylo

Vienu šliopt viskas baigėsi.
Katia. Murkia.
Sako, įkvėpimas užplūsta naktį, kai kaimynai miega.
Ką dar sako? Kad alaus nevalia gert po dvylikos? 
14 knyga dabar. Šlykštus klounas. Turbūt klounas yra idiotiškiausias padaras visur.
Overload, overload. Coming up to the overload.

it's genius

 

 Genialus paprastumas, paprastas genialumas.

ir vėl verkiam.

kritinė riba

kad pamatytum, geras tai kelias ar blogas, pirmiausia turi jį nueiti. Gerai. Aš jį nuėjau. Beveik.
Kažkoks otitas. Nebeprisimenu koks. Bet gana šlykštus.

Išvaikščiojau knygyną bevartydama visokiausias knygas. Ieškojau kokios nors "savęs išlaisvinimo" literatūros. Kažkodėl neradau. Ir kažkodėl manau, kad.. kad ir kaip tai apgailėtina, mane išlaisvinti gali tik kiti. Nereikia tunto pseudodraugelių. Pakanka vienos naujovės.

Visada maniau, kad galiu priimti spendimus. Pasirodo, negaliu.
Jeigu nori, tai daryk.
O, kad taip būtų paprasta. (kita vertus, visos kliūtys mano galvoje. "remember that  it's all in your head")

---/

Norėčiau irgi užsirašyti ant sienos "ego is dead" ir sumažinti tą savo ego.
Tam reikia kitų žmonių. Kitų ego, kurie užgožtų manąjį.
 "Oi, koks aš". Gal kas nors man atleis. Gal turėčiau atseit sau at(si)leist, bet tada vėl - aš atleidžiu sau už pernelyg sureikšmintą "aš".

Primena speigus, užšalusį tvenkinį ir valandas ant to ledo su pačiūžom. Jokio ryšio su išoriniu pasauliu. Sėdi kažkur pasaulio krašte, kur labai šalta, ir šildai kojas prieš židinį, nes kito šilumos šaltinio nėra. Šalia tik gelsvas šuo, gauruotas brolis, grakšti sesuo ir įraudę tėvai. Valandų valandos slenka naikindamos tą nelemtą ego.

Jeigu kažkas, sugebantis naikinti kitus, būtų šalia, mielai išsinaikinčiau save, kad nebenorėčiau daugiau. Gal čia tik kažkokia natūrali psichologinė būsena, kuri išnyks su laiku. Ego is dead. Būtų smagu.. Laukiu toliau.

○

žinot, jei mokėčiau gerai užrašyt garsus galvoj natomis, tai parašyčiau čia keletą eilučių. Tų, kurios sukasi ir sukasi. Tekstai dainose yra (kartais) gerai, nes juos galima cituot.
Vienu žodžiu, niūniuoju "Tender Surrender" ir žiūrinėju, kaip Vai juos atlieka įvairiais laikais. Man labiausiai 1995 (?).
Katė siaubia popierių šūsnį ant stalo.
Jau ankstus metas.

|

... смерть стоит того чтобы жить, а любовь стоит того чтобы ждать ...

žmogus, kuris gyveno. dabar jis miręs.
o aš vis dar čia, dar gyva.

||

iki 20:09 viskas buvo gerai. Kaip čia pasakius, gerai. Nežinia, kas gerai. Iš tiesų tai nieko nebuvo gero ir iki tol. Apgailėtina.
Tada mama. Šuo.
Vėl dvigubas protas, ginčai su savimi. Ko reikia - savitvardos ar laisvės? Negalima po nesėkmės verkti. Bet negalima turėti visko viduriuose. Ir ginčijosi du aš. Lyg ženklai netikėtai atsirado keli žmonės, mylintys šunis.
Ar galima kažką teisti, kas tu esi? Visuomet kiti, tik ne tu. Visi tau, ne tu jiems.
Ir kaip visada, paguodą radau prie upės. Nes upei nesvarbu. Nes medžiams nesvarbu. Smėliui nesvarbu. Žmonėms irgi nesvarbu, bet jie galvoja. Jie turi savo nuomones ir mintis. Upė, medžiai, smėlis - tik daiktai, nieko negalvojantys daiktai. Jie negali nieko suprasti. Jie nieko nejaučia.
Ir... Dievas. Atrodo, jis virto įsivaizduojamu draugu. Tuo, kurio trūksta. Jis virsta tuo, kurio reikia šiuo metu. Ar aš galiu kažko nemėgti, jeigu esu tokia pat?

- Ar aš galiu abejoti Dievu?
- Bet aš jo negirdžiu,nematau ir neužuodžiu
- Bet ar tai, kad tu išvis matai, girdi ir užuodi, nėra Dievas?

"Neteik daiktams tiek daug dėmesio"

Kai mums dėstė apie atsakomybę ir dvasinį kapitalą, sakė, kad turim pagalvoti, ką galim patys padaryti norėdami pakeisti esamą blogą situaciją.
Dabar yra bloga situacija. Ir aš galiu padaryti, bet... tada išsižadėsiu savęs. Kodėl visiems reikia, kad aš pasikeisčiau? Bet tu negali būti egoistė ir reikalauti kitų keistis. Kai pasikeisiu, būsiu tas, kuo būti nenoriu. Tada mes visi egoistai.
Kiekvienas žmogus yra teisus. Nėra jokių "iš dalies" ar "savaip". Visi įsitikinimai yra teisingi. Jeigu su jais sutinki, valio. Jeigu nesutinki, palik jį ramybėje.

Aš daug noriu pasakyti, bet neišdrįstu. Bijau žmonių. Bijau reakcijų. Bijau galimų pasekmių. Daugiausia, ką galiu padaryti - tik nemuilinti sau smegenų. Nemeluot sau.
Tik toliau netikiu tais geruoliais, sakančiais, kad viskas bus gerai. Taip, žmonės išlieka, bet niekas nėra gerai. Labiau tiktų toks įkvepiantis pasakymas - "Tu viską prarasi, niekas nebebus kaip anksčiau, bet tu vis dar gyvensi ir kažkaip išsikapstysi.". Ir jis vis tiek skamba netikrai.

Labanakt.

aš tai jau seniai pasidaviau.

- O jeigu aš važiuočiau studijuot į Kanadą?
- .

Šaunu. Kiek daug prisiminimų man iš ausų išlenda. Ypač dabar, kai jos užgulę ir girdžiu kaip būdama po vandeniu. Niekad nemaniau, kad taip ilgai būsiu puskurtė.

- Aš laiminga. Manimi žavisi kiti.
- Kas tie kiti?
- Kiti aš.

violetinė 33 Kingo knyga guli kaip saldainiukas. Kaip koks meilužis, laukiantis išnaudojimo. Vien pasižiūriu į ją ir mintyse jau skanauju. Medus. Varva. Kibu ir saldu. Ausis pradurta jau 17 dienų. Neskauda.
Vėl prieš akis iškyla tikslų tikslai ir šviesi komunistinė ateitis. O rytoj nieko nepasieksiu.

- Vaikeli, laikyk šunį.
Aš jau laikau, pagalvojau. Tu pats laikyk.

The basic workout. Nepasižadu kasdien išvargti ir dusti mindama į kalną. Netyčia pamačiau žaibą, kurį iki tol nustelbė tipo muzika. Nepasižadėjau ir groti pradėti, bet pradėjau ir kol kas jaučiuosi apgailėtinai. Nors kartais sako
- Gerai groji.
tada palygini su

Šitas Stivas turi viską, kas man nepriimtina. Kvailas kostiumas, dabitiškas plaukų pasitaisymas, gitara su rankena ir gėlytėm ant fretboardo. Tada pasiklausai ir, svarbiausia, pasižiūri, ką jis čia išdarinėja su savo ibanezu. 
"this porn has good music"...

car power

šimtai minčių galvoje niekaip negali nusėsti ant popieriaus. Jos skraido ir kitaip  maišosi. O aš nesugebu ištraukti uogienės iš išmaišytos košės. Nemoku išgauti cukraus iš arbatos.
Rodos, kad man šiek tiek tas pats. Bet tik šiek tiek. Senelis negrįžta jau septinta valanda. Mama dūsauja, o aš nieko negaliu padaryt. Aš nieko negaliu padaryt. Kaip visada. Nieko negaliu padaryt. Įsijungiu "Trojka". Linguoju į taktą. svajoju, kad visas pasaulis galėtų nurimti ir pasiklausyti hipnotizuojančios muzikos. Nuoširdžiai išklausyti mantrą. Šiek tiek palinguoti į taktą.
Aplink laimingi veidai. Džiaugiasi. Linksminasi. Kažkur tolumoj aš irgi linksminuosi. Sėdžiu naktį prie stalo ir geriu kakavą. Žiūriu į jūrą su papūgomis. Žaviuosi keliais pankais. Taip aš linksminuosi. "Kaip tu, taip tau - per amžių amžius", 209 parašyta prie Neries. Kaip pasiklosi, taip išsimiegosi. Kaip šauksi, taip ir atsilieps. Visada turi imtis priemonių ir tai duos atgarsį. Jeigu tai apsuktum? Kaip tau, taip tu. Kaip išsimiegosi, taip pasiklosi. Kaip atsilieps, taip ir šauksi. Bet - nugalėkite blogį gerumu. Aš nieko nešaukiu, tai man niekas ir neatsiliepia. Tik niekam neateina į galvą, kad egzistuoja atvirkščias kelias - pirma tu pašauki, tada aš atsiliepiu. Pavadinkim tai eksperimentu. Arba baime. Bet kaip. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Kaip pagadinsi, taip nepavadinsi.
It is exciting to be away. I'm standing here but I'm really gone. Cha. Laikas rytoj bus keistas. Galų gale pasiimsiu Tą. Ir ieškosiu rago. Liko dvi savaitės. Gal ir vėl mane pavers vyšnia, tik ilgesniam laikui. Keista. Visiems labai įdomu, o man nusispjaut. Man įdomu, kad man nusispjaut. Kaip šauksi, taip ir atsilieps. Tik aš tai nešauksiu, tai niekas man ir neatsilieps.

major pitch black!

po velniais. Netyčia nutryniau pirštų pagalvėles. Beveik kraujuoja.
Labai keistas jausmas apninka, kai supranti, kad negali apibūdint kelių dienų iš eilės. Lyg jos būtų išmestos iš mano gyvenimo. Taip, persikai iš dangaus, ledai ir dažų kvapas. Ir užgulusios ausys su kraupiom mamos spėlionėm, kad tai ne šiaip užgulimas, o "užspaustas" klausos nervas (įdomi teorija). Nusipirkau naujas akis. Dabar už tai nebeskauda galvos.
Atrodo, tapau tuo, kuo ir norėjau būt - nieku. Tik suktis sandariam rutuly nieko neįsileidžiant vidun. Jeigu galvočiau, tai sakyčiau, kad vis tiek negerai ir kad dabar jau trūksta žmonių, su kuriais galėčiau pakalbėt. Na taip, jų iš tikro trūksta ir aš jų labai norėčiau, bet aš negalvoju. Kai nori, mąstai visą dieną tik apie norą. Kai negalvoji tai ir nenori. Pravartu. Dalykas, kurio dabar noriu yra tiktai ausinės. Juokinga kažkaip, bet jos apsėdo mane ir dabar aš dieną ir naktį jas sapnuoju. Taip, miegu nuo penkių iki šešių - kaip tik per "Senį", nes trijų serialų iš eilės iškęst negaliu.
"Darykite tai, ką norite". Lyg ir toks pagrindinis šūkis buvo. Labai geras tarp kitko.

uwaga

Aš pabudau labai vėlai ir girdėjau, kaip lietus pylė. Mačiau, kaip jis bėgo upeliais nuo stogo ir kaip tekėjo gatve. Atrodė, vėl lis tris dienas ir niekad nenustos. Aš radau katę, kuri man įbrėžė į dešinę ranką.
Aš galėčiau muilinti. Aš galiu muilinti be galo.

O.K.
Just a little pin prick
There'll be no more - aaaaaaaah! -
But you may feel a little sick
Can you stand up?
I do believe it's working, good
That'll keep you going through the show
Come on it's time to go.

 Man reikia tokios injekcijos, kad būčiau nuolat comfortably numb ir galėčiau toliau save apgaudinėti. Nors nežinau, apgaudinėju, ar ne. Aš jau seniai esu patogiai apsvaigus, apsnūdus, suglebus. Kažkas toli spardosi ir nori veikti su žmonėmis. Bet mano injekcija - mintys - stipresnė. Man nieko nereikia, tik atlikti visus darbus dieną, o naktį slapčia stebėti audras ir tikėtis, kad rytoj kažkas atsitiks.
Tada pabundu vėlai ir randu pašonėj katę, subraižiusią dešinę ranką. Can you stand up? I do believe it's working, good. That'll keep you going through the show, come on it's time to go. 
Pasijudint gali? Viskas veikia? Gerai, einam. Galiu nieko nemąstyti ir sėdėti kaip gyvas lavonas, bet viskas veikia. Puiku. Vadinasi, išgyvensi dar vieną dieną. Toliau žiūrėsim.

grįžkim atgal

sunku kartais patikėti, kad kažkas gali būti taip pat, kaip anksčiau. Vėl galiu ramiai leisti laiką. Skaityti. Žiūrėti iš eilės visus serialus per ltv. Vedžioti šunį kasdien tuo pačiu laiku. Eiti miegot antrą, keltis dešimtą. Ir taip toliau.
Idilė.
 Ir vis tiek kažko trūksta. Nesvarbu, kad jau išsipildė šimtai svajonių, sukurtų per tuos begalinius mokslo metus, ypatingai per jų pabaigą. Aš buvau MM koncerte. Nuvykau į Cojaus gimtadienį. Žiūrėjau futbolą. Gulėjau ant žolės prie ežero. Kažkas vis tiek neduoda ramybės.

Atrodo, kad pati gamta juos iš ten išvijo - visus žmones. Atrodo, netyčia ten tave išmeta ir palieka dūlėti savaitei. O tu žiūri į bangas, mėtai plokščius akmenėlius ir skaičiuoji, kiek kartų atšoks.
Patys užsitvėrėm sienas ir saugom vieni nuo kitų. Arba saugom save nuo savęs pačių.
Vis tiek negaliu atsistebėti, kaip jiems norisi mane pakeisti. Nesvarbu, kad visą savaitę tik ir girdėjosi - "visuomet darykite taip, kaip norite". Aš dariau tai, ką noriu. Guliau vienuoliktą, kėliau septintą, susitaisiau visus užtrauktukus ir spynas. Jie visi norėjo, kad nemiegočiau ir laužyčiau. Sėdėjau prie ežero kranto - jie tempė mane "pabūti kartu".
Paskutinė kvailystė.

1: - Blet, kaip šalta.
2: - Nu kiek gali lyt?
3: - Man niekad nebūna šalta, bet dabar tai šalta. Neįsivaizduoju, kaip kitiems.

- Kodėl tu taip nerviniesi dėl visko? Aš gyvenu taip pat, bet nesinervinu.
- Nes noriu.

1: - Kažkaip atvažiuot į stovyklą ir nesusirast draugų yra fail.

- Kas tau yra?
- Nieko.
- Susiradai tu čia draugų?
- Ne.

1: - Blet, kokios jos dūchės.
2: - Ne, nu jinai kūrva kažkokia.

- Kaip nemėgstu, kai tušas gale dienos taip nusitrina.
- Jo, dar po vakarėlių taip būna.

1: - Bet tas maistas kažkoks beskonis.
    - Nu ir šalta.
    - Bet kaip mane sunervino...
    - Kaip mane užknisa tašes pakuot.
    - Bet tai kooooks vėjas.
    - Kažkaip šiemet neįdomu.
    - Ar tu durna?


Aš nežinau, kas ten buvo. Tik po to pagalvojau, kas galėjo būti. Ir, aišku, nusiminiau.

:d

:D

Matot, aš rūpinuosi, kad jūsų neatpažintų. Aha. Kurgi ne. Iš tikrųjų rūpinuosi, kad negaučiau į kailį nuo akis išdegusių savo tapatybės gynėjų (turbūt net nežinančių, ką tas žodis reiškia). 

Kodėl "Kerė" veikia? 

Mano galva, todėl, kad malonu vietoj pagrindinio veikėjo įsivaizduoti save - turintį antgamtinių gebėjimų.

Nes tu esi užguitas, tik to nenori pripažinti. O kai skaitai, gali laisvai atsiduoti tėkmei, nes knyga yra tavo pasaulis.

tiesa, šis "feisbuko postas" labai jau tinka perskaičius "Kvepalus". Groteskiškas labai.

45

Kad ir kaip tai yra keista, 

Dabar galvoju tik apie lietų.

Dar taip niekad nebuvo.

Jaučiuosi kaip sovietų sąjungoj, 

Kai negali gauti 45 vinilo,

Nes niekas jo ir neturi.

Čia ne eilėraštis.

košė

oi, kaip šaunu.
Kai nematai nei vieno žmogaus, tai kažkaip gerai viskas atrodo. Taip šaunu ir gera - kodėl aš pykau? Kodėl buvau tokia pissed off?
Tada viskas bum ir sugriūna - atlieki prievolę ir vėl susitinki dešimt asmenų. Nuo kurių draugijos išberia. O velnias, kaip gerai. Aš jų bijau ir nenoriu matyt. Bijau, kad sutryps, nes aš nenoriu jų matyt. O jie nori visus matyt ir būti visų pamėgti - kas nemėgsta, bus sutrypti. Ir sudeginti. Ir paleisti vėjais. Aš nenoriu būti sutrypta. Sudeginta. Paleista vėjais.
Ką gi, rytoj neturėčiau matyti daug einančių. Bus daug klydalo ir kliedesio ir klykalo. Matyt, nesužinosiu, kuo baigsis drama. Bet sužinosiu, kuo baigsis MM koncertas. U r a.
Na gerai jau. Man įkando erkė. Kažkokia idiotiška mano dalis bijo, kad buvo erkė užsikrėtusi. O šiaip, kaip dabar dažnai būna, bijau pati savęs, nes nebijau. Tik "a". Ir viskas. Bus gerai.
Nekontroliuoju vis dar smegenų dalies, kuri atsakinga už dainų įsikalimą į galvą ir nesugebėjimą jų sustot kartoti. O dar tada, kai jų tekstai tokie teisingi. Tokie teisingi. Gal geriau trauktis iš kelio.

ir taip neegzistuoja

Bum. Bum. Varpo garsas. Bažnytinio varpo prieš mišias garsas. Dabar sudavus man per galvą, toks turėtų pasigirst.
beveik 4 valandas jau mirkau save. Ir dar mirkysiu, nes tai padeda, labai padeda. Užsimiršti, kad yra pasaulis (grįžtu į atostogų rėžimą), kuriame egzistuoji. Kaip gerai turėt dar vieną pasaulį, o kiek daug tų pasaulių! Visuose pagyveni savaitę ar mėnesį ir vėl turi grįžti į savo. Atrodo, manasis pasaulis yra tik kitų pasaulių samplaika, vieta, kur jie susilieja ir leidžia man toliau gyventi.
Kadangi pradingo bet koks ryšys su tikrove, - viso gero.
Ar kas nors apie mane pagalvotų gerdamas arbatą? Ne, dėkui. Jeigu taip atsitiktų, kiti pasauliai jaustųsi išduoti ir nemylimi. Todėl negalvok apie mane gerdama arbatą.

mes tikrai mėgstame nekęsti savęs!

sako, abejingumas yra blogiau už viską. Kažkaip tikrai. Deja, reikia. Reikia būti abejingiems, šaltiems kaip ledas ir slopinti bet  kokius norus. Tik ne mintis. Be jų neišsiversčiau, kad ir kur eičiau.
Taigi, tu padėjai varnelę ties kiekviena mano minėta stotele į populiarumą. Kas dabar tu esi? Populiarus! Tave visi mėgsta, nes "pasikeitei. Anksčiau tokia pikta būdavai, o dabar taip faina". Ir tau geriau, nes nereikia sukti galvos apie tuos, kurie tavęs nemėgsta (daugiau tave mėgsta, vadinasi, apie juos ir galvokime). Tau nebereikia galvoti apie blogus dalykus, nes jie tiesiog neįdomūs kitiems (ne tau). O vis dėlto ima ir sugriūna tavo naujas, gražus, bemintis pasaulis. Nes tu prisimeni, ką palikai už tų durų. ("nes kažkas turi būti durys, kažkas spyna, o kažkas raktas nuo spynos"). Tu palikai pačias duris, o už jų ir spyną su raktu. Juk tu buvai tik trumpam pamiršusi, kas jie egzistuoja. Ak, ir vėl nesėkmė - juk laiko tėkmė skirtingose erdvėse taip pat kitokia! Tau trumpai, jiems ilgai. Tavo pasaulis griūva, nes prisimeni, ką palikai - mintis, tiesą ir tikrumą. Tu esi nuoširdžiai susirūpinusi savo įvaizdžiu . Gerai, pasaulis dar tebestovi ant klypuojančių polių, bet jis kada nors sugrius, aš tuo neabejoju. Mano pasaulis irgi sugrius, bet aš tebeturiu saujoje raktą ir žinau, kur durys su spyna.

Sci-Fi

karas

Nupiešk man portretą

Mirusio pakeliui,

Parodyk man tą

Vienintelį išgyvenusi iš pulko.

Bet kažkas turi būti                                     Но кто-то должен стать

Durys                                                         дверью,

O kažkas spyna, o kažkas                          А кто-то замком, а кто-то

Raktas nuo spynos.                                    ключом от замка.

mirtis - populiarumas

žodžiu, aš su juo bendravau vaikystėje, jis buvo priglaudęs mano šunį, vėliau žuvusį medžioklėje. Lankydavau jį kasdien, o jis man duodavo saldainį. Kartą padovanojo man pliušinį šunį, tuo laiku man baisiai didelį. Namai jo dideli ir tamsoki, aš ten dažnai nesilankydavau. Beveik visada tik per vartelių plyšį paglostydavau šunį. Žodžiu, šiandien jis mirė.
Kodėl man atrodo, kad vieninteliai krikščionys kažkaip bijo mirties? Toks jausmas, lyg kitų religijų (galbūt išskyrus islamą) atstovai mirtį suprastų geriau ir ramiau. O gal aš jų nesuprantu.

Taigi, ką daryti, jeigu nori būti populiarus? Daug šnekėk ir daug juokis. iškraipyk žodžius ir elkis taip, kad ant tavęs nekristų įtarimo. Būk linksmas ir laimingas, šypsokis. Svarbiausia - stenkis visiems patikti ir (arba) turėk daug draugų. Nes piktų žmonių niekas nemėgsta. Nes tylūs ir taisyklingi žmonės nuobodūs. Laužyk taisykles. Nes jeigu liūdėsi, visi tavęs šalinsis. Nes jeigu tu nesistengsi, niekas dėl tavęs subinės nepakrutins.
Jeigu kyla klausimas, "kodėl reikia būti populiariu?" , nužvelgsiu tave paniekinamu žvilgsniu ir bendrausiu šaltai. Tavo juokeliai man nesuprantami, tu išvis esi   k e i s t u o l i s - nerūkai, negeri, mažai juokiesi ir neturi draugų.Tu nesistengi dėl savo išvaizdos ir į tave dažnai kreipiami žvilgsniai. Tu nenormalus.
Kodėl taip yra. ? Tavęs nesuprantu ir nemėgstu, bet kai lieku vienas, galiu būti ir su tavim, nes man labai svarbu malti liežuviu. Ak, tiesa - tu man naudingas, nes žinai anglų taisykles, kitaip tariant - tu esi vaikščiojantis žodynas ir gramatikos knyga. Žinai, kas mane užknisa? Kai tu pasakai ką nors blogo apie mano mėgstamus dalykus. Arba man priekaištauji. Arba skundiesi. Tada aš žiūriu į tave kaip avis, nes taip atbukinu savo mintis (jeigu pradėčiau galvoti, atrodyčiau susimąstęs, tada visi į mane žiūrėtų). Ir atsakau universaliu "nežinau".
 Niekas tavęs nesupranta ir nenori suprasti. Nes suvokimas nėra smagus užsiėmimas. Aš tavęs nesuprantu, todėl stengiuosi tavęs nematyti. Tik tada, kai virsti žodynu.

kas gražiausiai gieda

gražiausiai gieda:
varna
gegutė
bet kokie jaunikliai
uldukas

s, i hope you die

gerai. Kol yra kas nors danguje, niekas negali manęs sunaikinti žemėje. Jeigu turėčiau akis, galėčiau suprasti, kaip viskas sukonstruota. Kodėl s juokiasi, kodėl s palinko.
Nors iš tiesų man visai nerūpi. Kažkada rūpėjo. Ir dabar teberūpi slapčia, ten, apipelijusiam kampe. Šių pažangių technologijų pagalba išvalysiu. Iš tiesų man nerūpi. Iš tiesų aš esu asfaltas, aš esu niekas. Kaip gera būti nieku. a) niekam nerūpi b)niekam tu neįdomus c)gali elgtis kaip nori d)užtenka tik šypsenos e)ir visi patiki, kad tu laimingas žmogus.
Visą dieną s ėjo iš kraštų.
Kai pasirodo dešrigalis, gali laisviau atsipūsti, nes druskos nebeliko ir tu vaikštai miške su dideliu baltu gyvūnu, lakstančiu aplink. Palaidoji varnėną, kartu su juo ir save. Aš asfaltas, aš niekas. Kaip gerai būti nieku.
Gerai žinot, kad turi ką skaityt. Kaip kuras baltosios medžiagos vingiams. Niam vienas, niam du. Skaitai viską iš eilės: aukštyn, žemyn, ratais, kvadratais, kubiniais metrais ir amperais. Keista, kad kairė koja nenusitrynė.
Mano dešinysis YRB batas nutrynė koją. Kaip gerai jį apsimauti ir eiti. Jis toks žavus.
Net šiurpulys eina stuburo kanalu, kai tas trakštelėjimas liečiant stygą šauna į ausį. Užsimaukšlini ausines ir sėdi visą dieną ant sofutės. O, kad taip niekam neparūptum. Tik džiaugiesi, kad neturi baisiausiai tavimi besidominčių ir tave be galo norinčių matyti draugų. viskas gerai.
Demonstratyviai nusisuki ir eini plėšytis odų.

absoliučiai atvira išpažintis

"pirmyn, romantikai!"
Negali būti kaip kažkas.
Po valandos aname pasaulyje galėsiu užmigti ramybėje. Po valandos ten, kur niekad negyvenau. Iš naujo pabudau.
Kodėl šitaip yra? Kodėl aš jį išgirdau per kažkokią Kaliningrado stotį, pasiekiančią Kauną, kodėl tai buvo lapkritį, kodėl aš juos girdėjau anksčiau? Ir dar šimtai klausimų - kodėl tiek daug sutapimų? Kaip jis sugeba net per mirties sieną priversti mane? Tik dėl jo aš paėmiau į rankas gitarą, tik dėl jo rusų kalba tapo tokia graži. Ką jis turi, kas taip užvaldo..?
Aš nesu jo įsimylėjusi, aš jį tiesiog myliu. Viktoras Cojus yra mano gyvenimo dalis. Gal dabar viskas yra paaugliškai perdėta ir herojizuota, bet esu tuo visiškai tikra. Pilna žmonių, kuriuos jis patraukė kaip nuolatinis magnetas geležėles - ir jiems ne penkiolika,o keturiasdešimt. Pabandykite atspėt, kodėl mano trečias vardas Viktorija? Tam, kad niekad neužmirščiau, kas mano filosofas.


http://www.peticijos.lt/visos/59923

aš pasodinau medį

Vieta, kur nieko nėra. Važiuoji ir nieko aplink nėra. Ten matai daugiau, nei paprastai. Ten girdi visus balsus, ten matai visas stirnas.
Ten lėtai plaukia vandenys, viskas žalia ir tamsu.
Aš ten palaidojau neapsipūkavusį varnėną.
Eini ir net nesusimąstai, ką galvoji. Svarbiausia matyt kelią prieš save, svarbiausia eiti.
The big screens, plastic made dreams - say you don't want it.
Keista matyti normalius žmones. Jie turi tikslą, jie kalbasi. Juokiasi.O aš važiuoju kur akys veda, suku į kiekvieną posūkį, galintį nunešti bent kiek toliau nuo žinomų vietų. Tikiuosi ten rasti kampą, kuriame galėčiau susimąstyti, apie ką galvoju.

dar viena keista istorija

Dar viena diena, vėl ryto šviesa kaip prožektorius pro langą. Telefonas tylus, atjungtas. Vėl danguj nėra saulės, vėl kare kiekvienas už save. Man atrodo, kad saulė - ne daugiau, kaip sapnas. Pro langą - istorija be laimingos pabaigos. Keista istorija.
Ant medžių suvytę lapai, lapai, kurie pavasarį mojo mums iš aukštai.

Ir džiūgauja vėjas, pūsdamas tau į veidą. O lietus taip monotoniškai krenta, vis lašas, vis lašas. Lietui tas pats. Jis tik pamažu lyja. Ir tu drebi kaip šlapias kačiukas, tavo dantys barška, o kūnas nevalingai trūkčioja. Eini ir galvoji - "saulė - ne daugiau nei sapnas". Kaip visada, ausyse atsiduria kino. Kaip visada grįžta ramybė. Kaip visada išnyksta abejonės,kai išgirsti jį.
Ir skubi namo, nors nežinai, ką ten rasi.
Miglotai girdi kažkokius aidus aplink ir suvoki, kad tai žmonės kalba. Jie gali kalbėti. O tu, kaip visada, ne. Tik kampe tyliai lauki, kol galų gale kažkam parūpsi, kol kas nors susidomės tavo puskojine.
Saulė - ne daugiau, kaip sapnas. Tavo svajonės yra muilo burbulai, sklendžiantys pažeme. Ir kaip pribloškia suvokimas, kad tavo burbulas jau sprogo.

mirkt

Kaip viskas lėkšta ir beprasmiška. Aš ir vėl ieškau žodžių, kaip toliau pratęst mintį. Šiuo metu aš tokia lėkšta ir beprasmiška. Nebesugebu suprast elektrolizės. Norisi pasiimti kūjį ir trankyti sau galvą, kad joje kas nors atsirastų. Moku matyti kitus žemiau, bet užmiršau, kaip iš tiesų pakilti aukščiau.
O būna akimirkų, kai apima jausmas. Tarsi gyventum kažkokį kitokį gyvenimą, ne savąjį. Kol kas dėl to stengiuosi. Kad taip po truputį, po akimirką, susidėliočiau savo buvusį gebėjimą negyvent. 
Tolimas vaizdas, priplėkęs vėsus oras ir baltas šuo, tursenantis šalia - kažkoks ne mano gyvenimas.
Keistas žmogus, mokytojas su kauke, interviu - kažkoks ne mano gyvenimas.
Užsigalvoti per pamoką, svajoti, slapta tikėtis - kažkoks ne mano gyvenimas.
Lipti ant scenos, laikyti rankose gitarą ir dainuoti kartu - kažkaip ne mano. Sakau kažkaip ne mano, bet viliuosi - bus mano. Vienintelis dalykas, kurį galėjau prisiminti prieš žengdama į tą šviesą kad ir tik prieš 50 žmonių - Viktoras. Kad didysis aš turi išvyti mažąjį. Kad reikia stotis visu ūgiu ir išnykti iš ten.
Dabar artimiausi žmonės vis nyksta, vis nyksta jų tikrumas. Vieni iš tiesų pervargę ir pikti, kiti sėdi už mylių nuo manęs, o treti užsitraukia storiausias kiautais ir slepiasi nuo manęs. Gal ir gerai daro. Man reikėtų slėptis nuo savęs ir niekad daugiau nepasirodyti jų gyvenime. O, kad jie pasakytų, ką nori pasakyti...

tebūnie tavo, o ne mano valia.

na ir gerai. tebūnie viskas man.
Tenekenčia manęs žmonės. Tegul šneka man už nugaros arba atėję tiesiai paklausia kas man yra. "Nieko" - atsakysiu. Ir nusišypsosiu (o mintyse įrašysiu į sąrašą).
Taip, aš savanaudė, aš pikta ir bjauri. Taip, man liūdna, kad aš tokia ir žinau, kad tai blogai.
Bet kam man keistis. Aš toliau mylėsiu gyvūnus (nes jie nešneka, būtent!)ir Dievą , užsirakinus rūsy grosiu ir galvosiu, kad aš išskirtinė. Ir net jeigu pasaulis man spjaus į veidą ir sakys "tu eilinė šiukšlė" - tebūnie. Tespjaudosi pasaulis, tešneka žmonės. Viskas praeis, nes žmonės geri ir negalvoja apie blogus dalykus.
Geriau man užsičiaupt ir būti nieku (a). Tegyvena žmonės laimingai, amen.

visuotinai pripažint

There is no pain you are receding
A distant ship, smoke on the horizon.
You are only coming through in waves.
Your lips move but I can't hear what you're saying.
When I was a child I had a fever
My hands felt just like two balloons.
Now I've got that feeling once again
I can't explain you would not understand
This is not how I am.
I have become comfortably numb.

Būtent šitaip - jokio skausmo, tu tik tolsti. Visiškai jokio pojūčio, nes viskas apmirė. Nors ir kvepia šlapiu asfaltu (aš - asfaltas. seniai tai sakiau, bet tebesu), nors žydi alyvos ir žmonės juokiasi - nieko. Tik po truputėlį tolstu. Tolstu nuo savo svajonių. Jos tapo tolimu laivu rūke. Apsiblausęs, neaiškus vaizdas. Pasižiūri į naktinį dangų. Žaibuoja. Dundun.
Aš plaukiu per bangas. Ilgai ir sunkiai ropoju aukštyn-žemyn. Jūsų lūpos juda, bet negirdžiu, ką sakote. Ne, nieko nebegirdžiu. Nežinau, ar noriu girdėt. Kalba daug ir išsamiai, bet žodžiuose nieko neišgirstu. Viskas pernelyg tuščia, kaip sumaigyta skardinė. Kai karščiavau vaikystėj, mano rankos man atrodė kaip du balionai. O dabar balionas - galva. Helio pripūstas didžiulis balionas, kylantis aukštyn, kartu nešantis mano kūną. Kur?
Dabar ir vėl taip jaučiuosi ir negaliu tau paaiškinti, nes vis tiek nesuprasi. Ne šitaip. Aš dabar patogiai nutirpęs. Ir psichodelika su gardžiais, pilnais, aiškiais garsais. Atrodo, kad Gilmouras nieko ten nedaro. Jis tik švelniai glosto tą mielą raudoną stratą, tik glėbesčiuoja ir kalba su juo. Kai suvoki, kad tai tėra elektrinis signalas, keliaujantis laidais per elektronines lempas, tampa dar netikriau.
Čia viskas kitur, niekas neegzistuoja.
Pasižiūri į naktinį dangų. Žaibuoja. Dundun. Sėdi ant stogo ir girdi, kaip Dievas dainuoja - "I have become comfortably numb". Ir iš visur skamba tas Gilmouro šedevras. Amen.

ta-(dah)

iškilmingai skelbiu save savanaude.
Turėčiau rašyt laišką, o ne spaudyti mygtukėlius.

Na, tiek to. Žinau, kad keturias minutes manęs čia neturi būti, aš dabar turiu mirkti. Juolab neturėčiau sėdėti ir kelti triukšmo tais savo mygtukėliais.
Noriu ką nors parašyt. Bet negi vėl rašyt apie tą patį - save? Taip. Tikrai taip.
Prieš pusę metų į mokyklą galėjau eit negalvodama, o dabar galvoju. Noriu ateiti į naują klasę ir su niekuo nešnekėt. Tada žmonės galėtų ramiai mane priimti kaip "atsiskyrėlę" ir toliau gyventi. Galėčiau ir dabar taip padaryt, bet bijau. Už šitą baimę turėčiau gauti kuolu per galvą (bet nuo tam tikrų žmonių tik). O ko bijau, tai nežinau. Jeigu pasirinkčiau vis tiek niekam nieko nesakyt, tai man turėtų būt tas pats. Bet tas pats būna tik silpniems ir šiaip (kvailiems gal.) žmonėms. Būsiu aš kvaila ne.
Taigi, iš visko išplaukia, kad iš tiesų aš nenoriu būti atstumtoji. O kas būt noriu ir ko išvis noriu, nenutuokiu. Man patinka pono nieko idėja. Net ne šešėlių žmogus, nes jis yra šešėlių žmogus. Aš - niekas. Toks tipinis tipiškas niekas. Dėkui už gailestį. Bet man nieke vieta (turbūt).
Nervus įtempia literatūra.  Savo malonumui galiu skaityt. Ir dar mielai. Paklausia kokio nors žioplo klausimo "koks buvo Haje?". Tiesą pasakius, man nuoširdžiai nerūpi gilintis į šalutinių veikėjų gyvenimus. Man jie nerūpi. Dėl to turėčiau gauti kuolu per galvą, bet man jie nerūpi.
O šiuolaikinėj realybėj visiškai tas pats. Man be mano artimųjų niekas nuoširdžiai nerūpi. Deja, apgailestauju, tut mir leid, i'm so sorry.

Taigi, tegraibo kuolą kas nors, nes į galvą tikrai turiu už ką gaut.

čia yra į r a š a s (jis taip vadinasi).

laimingi žmonės yra laimingi. Kaip Murakamis kažkuriam savo knygos veikėjui kito veikėjo žodžiais sakė - reikia galvoj deginti prisiminimus kad gyventum. Man kažkodėl gaunasi tik atvirkščiai - deginti svajones. Jas suvalgyti. Viskas pasisuko 30 laipsnių į kairę. Mano protą vėl užvaldė judantys paveikslėliai. Tiesa, Cojaus akys irgi žalios. Jau bala žino kelintas sutapimas. Beveik ir pripratau...
Mane giria už užsispyrimą prie vieno etiudo. Aš labai džiaugiuosi, kad užsispyriau. Labai smagu užsispirti. Vienu mostu suknežinti visas kitas nuomones ir toliau eiti. Puikus ginklas.
Reinkarnacija egzistuoja. Aš kažkada buvau Čiurlionis. Turiu Cezario atomų. Turiu Paganinio atomų. Turiu Nicola Tesla atomų. Valio valio valio.
Nebeturiu draugų (kaip idiotiškai atrodo užrašytas šitas sakinys). (be to, dar ir labai nusibodusiai skamba, juk taip? Tikrai taip.) Kaip smagu. Valgau ledus, iškosėju keletą snarglių ir prakaituoju lipdama į kalną. Pamirštu išjungti žadintuvą ir paniškai bijau mamos. Ir širšių.
Kiekvienam svarbiam argumentui skirti po atskirą pastraipą. Argumentas - koks kvailas žodis. Per pusę sekundės man įvarantis depresiją. Nesuvaldomas noras iškart kyla sutraiškyti, sutrupinti, suplėšyti ir visais įmanomais būdais išniekinti šitą žodį ir jo reikšmę. Aštuonerių svajodavau, kad atrandu kokią nors savo super galią ir nubaudžiu visus, kas man darė bloga. Kažkoks pažemintas vaikas. Šiaip turbūt ir numirsiu neįgyvendinus jokios savo svajonės ir būsiu žinoma sau kaip žmogus, svajojęs užvaldyti pasaulį ir kuriam niekad niekas nesisekė ir kuris buvo visiškas niekas. Puikumėlis. Įdomu, ar ilgai dar pavyks apgaudinėti save su debiliška šypsena veide. Prisimesti sau šaunius pomėgius ir norėti tapti faina. (įsivaizduokite dabar Dauno sindromu sergančio žmogaus šypseną (tiek to, tiks ir uncel dolan snukutis))
Dabar nusilenkiu (pasigirsta plojimai) ir iš lėto tipenu į užkulisius. Ten užkliūnu už kokios nors atvėpusios lentos ir plojuosi visu smarkumu veidu ant betono. (taip. "ir griūnam ant žemės veidu į betoną, ištikšta akis pamačius"). Man koks nors stulbinantis smegenų nutrenkimas ir (aš įgyju galią įsibrauti į kitų žmonių galvas! taip!!) aš visam laikui lieku užsidarius savo galvoje.

on meth it is. It is...

Ar tu matai, kas tai? Ar supranti, kas ten? Ko gero ne, eini tiesiausiai tamsumon, į lipnia plėve apsitraukusį pūvantį protą. Tu netgi nemąstai, kas tai yra, tu tik imi.
Tu tik imi ir tavęs kaltinti negalima.
Negalima priekaištauti, kad nematai sau už nugaros, kad nematai ten tūnančio pilkumo.

tai tik tavo poreikių tenkinimas.

Nesvarbu, sieki Dievo ar ne, badauji ar persivalgai - tai tik tavo poreikiai. Tave nuolat valdo tie poreikiai. 
"Vakarų fronto" padarinys? Visiška apatija sau?
Gal.
Vis laukiu, kol kas nors išlįs iš kur nors ir tars "labas, aš mąstau taip pat".
Visiškai šlykščiuosi mokykla. Mes visi ten pavirstam lopais. Negali matyti.
Bet jeigu gyvenimas yra tik poreikių tenkinimas, kodėl kažko reikia atsisakyt? Aišku, skamba kaip koks "dabartizmo", kurio nei trupinėlio nepalaikau, šūkis. Bet kartais kvaila.

Šita naktis primena senąsias vasaras. Karšta, o aš sėdžiu prie mirtinai garsiai zyziančio kompiuterio ir stengiuosi patekti anapus ekrano. Į kitą, iliuzijos pasaulį. O po seanso einu miegot į savo sulankstomą lovytę ir bandau nepaleisti vaizdų. Kol galų gale (po audros, žinoma) užmiegu, o kitą dieną egzistuoju iki nakties.
Ir taip visus tris mėnesius.
Todėl man ir reikia žmogaus "labas, aš mąstau taip pat". Kad ką nors pasakytų ir nebeleistų daugiau grįžti į pasaulį už ekrano.

taip, bandžiau pavaizduoti tavo balkoną.

Man atrodo, kad gana tiksliai. 

"Štai keletas mano elgesio problemų:

A. Ilgą laiką nešneku su žmonėmis.(1)
B. Ilgą laiką nieko negeriu ir nevalgau. (2)
C. Man nepatinka, kai mane kas nors liečia.
D. Rėkiu, kai esu piktas ar sumišęs.
E. Man nepatinka būti labai mažose patalpose su žmonėmis.
F. Daužau daiktus kai esu piktas ar sumišęs.
G. Inkštimas.
H. Nemėgstu geltonų ir rudų daiktų, stengiuosi neliesti geltonų ir rudų daiktų.
I. Nenaudoju savo dantų šepetėlio jeigu kas nors jį lietė.
J. Nevalgau, jei skirtingi produktai mano lėkštėje liečia vienas kitą.
K. Nesuprantu, kada žmonės ant manęs pyksta.
L. Nesišypsau.
M. Sakau grubius, anot kitų žmonių, dalykus.(3)
N. Elgiuosi kvailai.(4)
O. Mušu kitus žmones.
P. Nekenčiu Prancūzijos.
Q. Vairuoju mamos mašiną.(5)
R. Nekenčiu, kai kas nors perstumdo baldus. (6)


1. Kartą su niekuo nekalbėjau penkias savaites.
2. Kai man buvo šešeri, mama mane versdavo gerti braškių skonio liekninančius gėrimus tiesiai iš matavimo ąsotėlio. Mes žiūrėdavom, kaip greitai galiu išgerti ketvirtį litro.
3. Žmonės man sako, kad turiu sakyti tiesą. Bet iš tiesų jie taip negalvoja, nes negalima sakyti seniems žmonėms, kad jie seni ir negalima žmonėms pasakyti, kad jie smirda arba kad jie paperdė. Taip pat  Negali sakyti "tu man nepatinki" ,nebent tas žmogus su tavim elgėsi bjauriai. 
4. Kvailai elgtis - pavyzdžiui ištuštinti riešutų sviesto indelį tiesiai ant virtuvės stalo ir jį sugnaibyti, kad gražiai padengtų visą stalą. arba deginti daiktus dujine virykle kad pažiūrėtum, kas jiems atsitiks.  Taip aš padariau su savo batais ir cukrum. 
5. Aš taip padariau tik kartą, kai pasiskolinau mamos raktelius, kol ji buvo mieste. Aš iki tol nebuvau vairavęs,o tada man buvo aštuoneri metai ir penki mėnesiai. Aš įvažiavau į sieną ir mašinos čia nebėra, nes mama yra mirusi.
6. Leidžiama stumdyti kėdes ir stalą virtuvėj, nes ten taip reikia. Bet jei kas nors patraukia sofą arba kėdes svetainėj arba valgomajame, man svaigsta galva ir pasidaro bloga. Mama mėgdavo perstumdyti baldus , todėl aš susidariau specialų planą, kuriame nurodyta, kur turi būti visi baldai, taigi aš sustumdydavau visk atgal į vietas ir man pasidarydavo geriau. Bet nuo tada, kai mirė mama, tėtis nieko nestumdė. Tai yra puiku. O ponia Šiers kartą perstumdė mūsų baldus, bet aš pradėjau inkšti, o ji pradėjo rėkti ant tėčio ir daugiau niekad nieko nestumdė."

Iš knygos "The Curious Incident of the Dog in the Night-Time" ("Tas keistas nutikimas šuniui naktį").
Visos teisės priklauso Mark Haddon.

Bet knyga tai nuostabi. Autistas Kristoferis  yra nuostabus.

atspindys lange

Gerai jau, neturėjau šiandien nieko parašyti, bet neįmanoma susilaikyti (ir tai būtų galima priskirti prie nuodėmių),
Tik pažiūrėk, kokie jauni.

Iškilminga diena, iškilmingas momentas - sužinojau jo ūgį.
184 cm.
Žinojau, jog kada nors aš tai rasiu. 184 nėr daug. Ir vėl sutapimai, nes mano 174.
Dabar galėsiu eiti miegoti visiškai laiminga.
Nors skauda koją, skauda nugarą, skauda ranką, skauda kai įkvepiu, skauda kai juokiuosi ir gerklė skauda. Ir sinusitas kabinasi.
Na ir kas, aš pereisiu ugnį ir vandenį, jeigu tik jis mane palydės.

Lietaus užteks visiems. Nenuginčijama tiesa - lietaus visiems užteks.
:)
ooo, tas žvilgsnis iš padilbių, kai sakai Закрой за мной дверь, я ухожу. Žinai, tikiu tavim.

dar vieno triptiko pabaiga

atėjo laikas mane išbandyti. Iš visur užgriūva nemalonios staigmenos arba nelaukti sunkumai.
Galbūt pirmą kartą savaime išsprūsta žodžiai "seriously dude, w t f ?" .
Ką padarysi.
Regis prapuolė visos atramos, į kurias galiu atsiremti dabar. Visos liko praeityje -nuoširdus tikėjimas romantika ir panašumais Juose, septintos valandos stebuklas, Sofies verden, netgi kino (bet greit grįš)- arba ateityje -aš taip mokėsiu, aš rasiu, romantika dar egzistuoja. O dabar sklandau erdvėj ir laike be jokio tikslo ir atramos. Aišku, išskyrus tikėjimą.
"Palaiminti tie, kurie tiki nematę". O gal šitas atvelykio skaitinio sakinys dabar mano atrama. Dabar man teliko aklas tikėjimas, kad Jie vis dėlto nėra išėję, kad aš sugebėsiu sugroti sau laimę, kad.. kad Dievas man padeda.
Čia kažkoks laiko kalėjimas. Visas gėris liko praeity arba laukia netolimoje ateity.
Kas buvo - pražuvo, sako. Tepražūsta tuomet Jie visi. Ir tegul daugiau nekalba netoli manęs. (Galėtų mane gaubti tylos burbulas, kuriame skambėtų tik tie balsai, kuriuos noriu girdėti).
Bet.. kam bėgti nuo to, kas neišvengiama.?
Geriau užsimaskuosiu JUOKU (pykstu ant jo) ir pabandysiu atstumti Juos kuo toliau. Viso gero, ate ate, gero vakaro.

galva

paimi degtuką, uždegi. Užgesini.
Paimi antrą degtuką, uždegi. Užgesini.
paimi trečią degtuką, uždegi. Užgesini.
Paimi ketvirtą degtuką, uždegi. Užgesini.
paimi penktą degtuką, uždegi. Užgesini.
Paimi šeštą degtuką, uždegi. Užgesini.
paimi septintą degtuką, uždegi. Lauki, kol sudegs iki galo.
Septyni degtukai. Kai galėsiu sudeginti septynis degtukus be žodžių ir jausmų, galėsiu tvirtinti, kad radau save.
Mane vėl bando įtikinti, kad tik bendraujantys žmonės gyvenime pasiekia daug. Jeigu taip, tada daug nepasieksiu. Aš pasakiau "NE". Dabar manęs nemėgs dar vienas žmogus. Ir taip po vieną visi pereina į aną pusę - arba aš pereinu.
Kai kaltini kitus, kad jie pasikeitė, pagalvok - gal tu pats pasikeitei?
Galbūt tavo draugai lygiai taip pat gailisi, kad tu pasikeitei?
Kažkodėl sunku suvokti, kad galiu keistis. Tiesiog pokšt - manęs nėra. Gerai, kad tu keitiesi kartu su manim (ta pačia kryptim), Nir.
Mano filosofiją "idgaf" sugriovė vienas sakinys - "if you don't give a f in life, then it's a li_e". Todėl aš jau "igaf", kai tuo tarpu dalis bendraamžių toliau sėkmingai eina "idgaf" kryptimi. Telydi juos Dievas. Kiti linkę rūpintis miaile ir skundais. Meldžiuosi bažnyčioj už save ir juos, kad nepatraukčiau ten.
greičiausiai esu egocentrikė ir vaizduoju save kaip visų geriausią. Tai šaunu. Čia tokia kaukė, kad niekas negalėtų manęs pasiekti. Aš pati pasieksiu jus. Gaila, kad mane mato (ir aš matau) kaip išsiaukštinusią save. Kitaip, matyt, nemoku.

idėja

šiandien yra lūžio diena. Visi kažkur pakeičia savo kryptis.
o aš, atrodo, keičiu jas kasdien. Na ir kas.
Iš Klaipėdos riedant supratau, kaip mirtinai man trūksta kino. Jie visuomet grįžta, pamaniau. Visuomet grįžta, bet niekad nepasilieka. Kaskart iš naujo atrandu ir tai yra... gerai ar blogai?
Vis dėlto vėl dingo tikėjimas savim. Taip, jis sugrįš po savaitės ar dviejų. Sugrįš iki birželio dvidešimt pirmos. O kol kas esu kvaila varna, apsimetanti labai linksmu eiliniu padaru.
Na ir kas. Smagiau svajoti, o ne įgyvendinti svajones. Smagiau ieškoti knygos knygyne ir skaityti nuotrupas, negu perskaityt kūrinį ir verkti, kad nebėra kur išvažiuoti iš šito kiautų pasaulio.
Kartais išsigąstu, kad prarandu protą. Kad jis tiesiog išgaravo pro akiduobes.
Ir kas atsitiktų? Ar suprasčiau, ko netekau, ar tvirtinčiau, kad esu sveika?
Kartais, žinai, pavydžiu žmonėms jų akivaizdžios (kad ir banalios, kvailos) laimės. Bet žolė kitur visada žalesnė. Svajonės irgi prie kitur.
Ir pasimečiau. Pernelyg ryškiai šviečia džiazas. Ar rizikuoti, ar dar laukti? Niekad, niekad neužmiršiu, kaip aš nugalėjau save kalnuose. Ką aš prarasiu? Tik savo gyvenimą...

Ir štai, vėl baigiasi dar viena diena. Neįmanoma rasti kalbos su žmonėmis. Visi kaip vienas tvirtina, kad Dievo nėra ir Bažnyčia yra šūdas. Visi smagiai plepa apie vakarėlius ir tabaką, visiems sutartinai nerūpi kitų bėdos ir kiekvienas nuoširdžiai supyksta, kai nutrauki ryšį.
kad mane kur, mėgstu žmones, su kuriais įmanoma natūraliai nebendrauti. Su kuriais gali nekalbėti visą dieną ir jie nieko nepasiilgsta. Viskas ateina laiku.
Už sienos teka upė. Vis pagriebia gabalėlį mano minčių ir nusineša.
Ir vėl susapnuosiu kokią nesąmonę.

sitting quietly

keistos lygtys aš+aš=1 ; aš+jie=0
supratimo laipsnis = 0
kur man pasidėt, kai nieko nebegaliu? Beveik nuoširdžiai įtikiu savu bukumu ir tik nebejaučiant jokio ryšio su žmonėm galiu suprast.
Prieš Velykas dar galėjau džiaugtis. Per atostogas galėjau būti laime.
"2+2 net ir mirštant yra keturi". Pasikliausiu protu, o ne jausmais. Pojūčių gal tereikia pasaulį pajusti, o ne gyventi.
Когда ты мне сказала, что это
Ещё один фильм про разлуку. Tokie žodžiai skamba iš eilės ir vis iš naujo. Na gerai, nieko jie nereiškia ypatingo. tik šiaip, daina graži.

Net per daug keista, kad nebereikia kažkam pasakoti. tik eiti lėtai, gerti daug vandens. Ir nakčiu klausytis, kaip katinai pešasi.
Nebespėjau Smegenųaudros perrašyti. Na ir tiek to. Gražiausios dainos skamba mintyse ir galvoje, o ne laidais į ausines.

endoskopas, echoskopas

einu gatve ir matau kažką toliau. Lyg būčiau aukštesnė nei paprastai, matau kažkur toliau.
Panašiai jaučiuosi, kai nuvažiuoju į kitą Lietuvos galą. Nepažįstami miestai.
Iš nosies ratais teka vanduo, o ausyse prigrūsta vaško. Jaučiuosi kaip žemė, per kurią teka arbatos upė.
Rytoj man nereikia anksti keltis, bet atsikelsiu. Pasižiūrėsiu, kaip rūkas kyla ir zylės spiečiasi aplink lašinius. Išgersiu tos pačios arbatos su saldymedžiu.
Et. Ir nežinau, kas atsitiks po to. Gal ir vėl lauksiu. Sėdėsiu, galvosiu apie Budą ir dievus, apie žmones dabar ir tuomet. Svarstysiu, ar grįšiu į Romą paklaidžioti naktį.
Išgersiu dvi žalias piliules. Vieną rudą. Vieną violetinę. Įkvėpsiu deginančio ksilometazolino dihidrochlorido ir išpūsiu vandenį į žalią, stipriai eukaliptu trenkiančią nosinę.

Endoskopas, echoskopas, radija.
Neaiškios kilmės mažakraujystė.
Baigėsi mano Sofijos pasaulis. Skrisiu į Mėnulį.

333. mindfuck. nonsense, that's the way out.