iškilmingai skelbiu save savanaude.
Turėčiau rašyt laišką, o ne spaudyti mygtukėlius.
Na, tiek to. Žinau, kad keturias minutes manęs čia neturi būti, aš dabar turiu mirkti. Juolab neturėčiau sėdėti ir kelti triukšmo tais savo mygtukėliais.
Noriu ką nors parašyt. Bet negi vėl rašyt apie tą patį - save? Taip. Tikrai taip.
Prieš pusę metų į mokyklą galėjau eit negalvodama, o dabar galvoju. Noriu ateiti į naują klasę ir su niekuo nešnekėt. Tada žmonės galėtų ramiai mane priimti kaip "atsiskyrėlę" ir toliau gyventi. Galėčiau ir dabar taip padaryt, bet bijau. Už šitą baimę turėčiau gauti kuolu per galvą (bet nuo tam tikrų žmonių tik). O ko bijau, tai nežinau. Jeigu pasirinkčiau vis tiek niekam nieko nesakyt, tai man turėtų būt tas pats. Bet tas pats būna tik silpniems ir šiaip (kvailiems gal.) žmonėms. Būsiu aš kvaila ne.
Taigi, iš visko išplaukia, kad iš tiesų aš nenoriu būti atstumtoji. O kas būt noriu ir ko išvis noriu, nenutuokiu. Man patinka pono nieko idėja. Net ne šešėlių žmogus, nes jis yra šešėlių žmogus. Aš - niekas. Toks tipinis tipiškas niekas. Dėkui už gailestį. Bet man nieke vieta (turbūt).
Nervus įtempia literatūra. Savo malonumui galiu skaityt. Ir dar mielai. Paklausia kokio nors žioplo klausimo "koks buvo Haje?". Tiesą pasakius, man nuoširdžiai nerūpi gilintis į šalutinių veikėjų gyvenimus. Man jie nerūpi. Dėl to turėčiau gauti kuolu per galvą, bet man jie nerūpi.
O šiuolaikinėj realybėj visiškai tas pats. Man be mano artimųjų niekas nuoširdžiai nerūpi. Deja, apgailestauju, tut mir leid, i'm so sorry.
Taigi, tegraibo kuolą kas nors, nes į galvą tikrai turiu už ką gaut.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą