"Štai keletas mano elgesio problemų:

A. Ilgą laiką nešneku su žmonėmis.(1)
B. Ilgą laiką nieko negeriu ir nevalgau. (2)
C. Man nepatinka, kai mane kas nors liečia.
D. Rėkiu, kai esu piktas ar sumišęs.
E. Man nepatinka būti labai mažose patalpose su žmonėmis.
F. Daužau daiktus kai esu piktas ar sumišęs.
G. Inkštimas.
H. Nemėgstu geltonų ir rudų daiktų, stengiuosi neliesti geltonų ir rudų daiktų.
I. Nenaudoju savo dantų šepetėlio jeigu kas nors jį lietė.
J. Nevalgau, jei skirtingi produktai mano lėkštėje liečia vienas kitą.
K. Nesuprantu, kada žmonės ant manęs pyksta.
L. Nesišypsau.
M. Sakau grubius, anot kitų žmonių, dalykus.(3)
N. Elgiuosi kvailai.(4)
O. Mušu kitus žmones.
P. Nekenčiu Prancūzijos.
Q. Vairuoju mamos mašiną.(5)
R. Nekenčiu, kai kas nors perstumdo baldus. (6)


1. Kartą su niekuo nekalbėjau penkias savaites.
2. Kai man buvo šešeri, mama mane versdavo gerti braškių skonio liekninančius gėrimus tiesiai iš matavimo ąsotėlio. Mes žiūrėdavom, kaip greitai galiu išgerti ketvirtį litro.
3. Žmonės man sako, kad turiu sakyti tiesą. Bet iš tiesų jie taip negalvoja, nes negalima sakyti seniems žmonėms, kad jie seni ir negalima žmonėms pasakyti, kad jie smirda arba kad jie paperdė. Taip pat  Negali sakyti "tu man nepatinki" ,nebent tas žmogus su tavim elgėsi bjauriai. 
4. Kvailai elgtis - pavyzdžiui ištuštinti riešutų sviesto indelį tiesiai ant virtuvės stalo ir jį sugnaibyti, kad gražiai padengtų visą stalą. arba deginti daiktus dujine virykle kad pažiūrėtum, kas jiems atsitiks.  Taip aš padariau su savo batais ir cukrum. 
5. Aš taip padariau tik kartą, kai pasiskolinau mamos raktelius, kol ji buvo mieste. Aš iki tol nebuvau vairavęs,o tada man buvo aštuoneri metai ir penki mėnesiai. Aš įvažiavau į sieną ir mašinos čia nebėra, nes mama yra mirusi.
6. Leidžiama stumdyti kėdes ir stalą virtuvėj, nes ten taip reikia. Bet jei kas nors patraukia sofą arba kėdes svetainėj arba valgomajame, man svaigsta galva ir pasidaro bloga. Mama mėgdavo perstumdyti baldus , todėl aš susidariau specialų planą, kuriame nurodyta, kur turi būti visi baldai, taigi aš sustumdydavau visk atgal į vietas ir man pasidarydavo geriau. Bet nuo tada, kai mirė mama, tėtis nieko nestumdė. Tai yra puiku. O ponia Šiers kartą perstumdė mūsų baldus, bet aš pradėjau inkšti, o ji pradėjo rėkti ant tėčio ir daugiau niekad nieko nestumdė."

Iš knygos "The Curious Incident of the Dog in the Night-Time" ("Tas keistas nutikimas šuniui naktį").
Visos teisės priklauso Mark Haddon.

Bet knyga tai nuostabi. Autistas Kristoferis  yra nuostabus.

konec kanikul 1986

"fuck you with all of your shit !!!"

"taip žmonės ir palieka jį, nesuprasdami, kad šis buvo vienintelis ir tikriausias draugas"


Šiandien nešiojau knygas iš lentynų į rietuves ant grindų. Man labai patiko, nes pamačiau, kiek man dar reikia perskaityt. Ir man pasidarė labai gaila tų, kurie knygų neskaito. Man atrodo, kad būtent knygos (ne knygos, o jų turinys) užpildo žmogaus protą ir deda pagrindus kūrybai ir šiaip pasaulio suvokimui.
Nu jo, šiaip kai pagalvoji, tai visą tai kalba kažkokia eilinė trylikametė, kuri nelabai supranta kas per velnias yra šitas pasaulis ir apsimeta, kad labai supranta viską. Ups.

"baltas sniegas, pilkas ledas
ant sudaužytos žemės
kaip antklodė
čia miestas ant kelio
ir virš miesto debesys
slepiantys dangišką šviesą
o virš miesto- geltona migla
miestas jau tūkstančius metų
gyvena po žvaigžde
vardu Saulė..

ir du tūkstančius metų čia karas
karas dėl nežinomos priežasties
karas- jauniems
kaip kova prieš raukšles
raudonas, raudonas kraujas
po valandos susigėrė į žemę
po dviejų jau buvo žolė ir gėlės
po trijų žemė vėl buvo gyva
sušildyta spindulių žvaigždės
vardu Saulė...

ir mes žinom, kad taip visad buvo
kad fortūna myli tą,
kuris gyvena pagal savas taisykles
tą, kuris miršta jaunas...
jis nepamena žodžio "taip" ir žodžio "ne",
jis nepamena titulų ar vardų,
jis galėtų pasiekti žvaigždes
nesuprasdamas, kad tai tėra svajonė
sudegtų, susivltų žvaigždėj
vardu Saulė..."

Nesistengsiu rašyt kažkaip gražiai ir įdomiai. Nesistengsiu būti geresnė, negu esu. Jap, aš esu visiška klaidų mašina. Klaida ant klaidos, bet jas visas užmaskuoju kažkuo teisingu.
Šiandien. Šniadien. šaninden.
Šiandien? Kas buvo šią dieną? ir kodėl buvo, po galais? Kodėl ne YRA??
nekalbėsiu apie tai, kas buvo. Ir ne apie tai,kas bus.
Bet aš perskaičiau knygą. Vadinasi "O jeigu taip būtų buvę iš tikrųjų...". Suvalgiau per du vakarus. Šiaip įdomi. Kartais per daug dialogų ir per daug kalbėtojų. IR galėtų būti dvigubai storesnė. Nes pabaiga tai tikrai mėšlina. Kažkaip per staigiai baigiasi. Bet toj knygoj buvo labai labai gera.. mintis. Bet aš nenoriu jos rašyt.

Aš išvis žiauriai klaikiai nemėgstu dalintis tuo, kas yra mano. Ne materialine prasme. Mintimis. Bet ne visomis nesidalinu. Yra minčių, kurias norisi pasakyti. Tiesą sakant, tai visas mintis norisi pasakyti. Bet aš niekas su niekuo nesidalinu savu pasauliu. NIEKAD. Gal dėl to man taip sunku yra bendrauti ar kaip čia pasakius. Mano pasauly yra mano muzika, mano filmai, mano knygos, mano mintys, mano vaizduotė, mano protas ir mano pasaulis. Ir jau išmokau, kad visada savo nuomonę reikia pasilaikyti sau, nes kitaip pikti žmonės negyvai užmėto kandžiais žodžiais.
Zum beispiel:
Man atrodo, kad Coldplay supopsėjo. Pasiilgau senojo Coldplay skambesio, tos eksperimentinės muzikos ir jausmo. Dabar liko kažkokia balalaika ir muzika dėl pinigų. Čia man taip atrodo. Na ir aš parašiau komentaruose. Ir spėkit, kas atsitiko? Au ja, mane tiesiog užspaudė pasipiktinimais, kad tai aš čia kvaila, kad nesuprantu, kas yra tikras popsas, kad jeigu noriu popso, turiu klausyt bieberio, kad jie keičia savo įvaizdį, kad jie dainuoja tai, ką jaučia, kad jie yra tikrieji artistai. Ir tik vienas buvo toks hm, jautresnis žmogus, kuris pasakė, kad taip jau būna ir kad jis lygiai taip kaip aš mėgsta senąjį Coldplay skambesį, bet tuoj juk Kalėdos, taigi linksmiau. Leisk jiems būti, kokie yra.
Na tai va. Ar ne geriau savo nuomonę pasilaikyti sau?

Ir dar vienas pavyzdys.
Net кино klipe parašius, kad "man labai patinka ta vieta, kai jis rodo faką konduktorei" man kažkas atkirto, kad "sorry, but it looks like to be stupid". Tai kokia prasmė tada išvis kažką sakyt, jeigu tave visvien užtryps armija tau prieštaraujančių..?
Tai taip, kas nors matyt galvoja, kad "koks skirtumas, sakyk visvien".

Tada aš sakau:
Taip, aš esu silpnas žmogas. Emociškai? Nu, jo. Ant manęs lengva "užstumt" ir iš manęs išsišaipyt. Tada man sugenda nuotaika visai dienai ir daugiau. Nes aš ir taip puse galvos visada verkiu. Taigi pirmyn, vaikeliai, taip ir toliau. Raižykit, skaldykit, muškit mane. Nu taip, skamba kaip durnos emo virksnojimas. Ne, aš ne emo. Ir aš ne durna. Man pačiai mano raštai atrodo, kaip durnos emo raštai. Nu ir kas..?

Pabusk

Apsiėmiau skaityt Keruaką.
i was like oh my God...

Pati knyga šiaip gera, skaityt smagu. Bet.

AŠ PER JAUNA TOKIAM SKAITALUI.

Visi Budos mokymai turi milžinišką prasmę. Visuose juose norima pasakyti daugmaž tą patį. Bet kai juos skaičiau atrodė, kad žiūriu į drumzliną vandenį- dugno nematau. Taip ir čia, esmės neperpratau. Na, man atrodo, kad esmė skirta norintiems tapti Budomis ir pasiekti Aukščiausiąjį Nušvitimą. Man jo kol kas nereikia, tad pasitenkinau šiaip gražiai žodžiais ir gražiais pamokslais.


O šiaip, kaip man sekasi?
Turiu pasakyt- nekaip.
Buvau laaabai atsiskyrus nuo gyvojo pasaulio, tai po truputį grįžtu atgal. Gaaal kas nors iš to ir išeis.

eik lėtai, gerk daug vandens

Eik lėtai, gerk daug vandens.
Kai žiūri į medį, ką matai?
Daug eik, lėtai gerk vandenį.
Eiti yra gerai. Šokti taip pat.
Kažkur nutrūko elektros grandinė. Dingsta visos miesto šviesos. Gyvenimas sustoja. Neliko energijos jam varyti. Prisimink ir grūsk viską į savą židinį. Nesvarbu, kas tai bebūtų.


Eik lėtai, gerk daug vandens.
Neužsidaryk uždaram šūdinam rate.

Viso gero

Šiandien išvažiuoju į stovyklą. Grįšiu nežinau kada.
Kai iki stovyklos buvo koks mėnesis, apie ją išvis pagalvodavau retkarčiais. Tik šiaip įsivaizduodavau, kaip sėdžiu autobuse. Likus savaitei ėmiau žiūrinėt daiktų sąrašus, daugiau galvojau apie ją.
O šiandien ir bijoti ėmiau. Net nežinau kodėl bijau, bet tiesiog bijau.


Bet perskaičiau dar vieną Haruki Murakami knygą. "Prisukamo Paukščio Kronikos".
Knygos nepirkau ir nesiėmiau iš bibliotekos, o pasiskolinau. Gaila, dėl to negalėjau perskaityt lėtai, po vieną žodį, neturėjau laiko visko gerai perprasti.

Knygos tiesiog neįmanoma nupasakoti. Tai tiesiog tipinis Murakami bruožas- perskaičius atsimeni tik veikėjus, maždaug ką jie veikia, bet visko papasakot neįmanoma. Žodžiu perskaitai, nieko neatsimeni, bet žinai ,kad buvo gera knyga.
Bet šitos knygos išskirtinis bruožas- daugybė klausimų. Visą laiką jų tik daugėja. Kai atrodo, kad pagaliau jau sužinosi atsakymą, pasakotojas prasmenga skradžiai žemę.
Paprastai visose knygose atsakymai išaiškėja pabaigoje. Tačiau šitoje knygoje palikta apsčiai vietos tau pačiam.

Mažiausias iš mažiausiųjų.

Baigiau skaityti tą mielą knygą- "Jūsų pasąmonės galia". Kaip jau minėjau,tai ji tikrai įsiėda į smegenis ir duoda per galvą.
O toliau bandysiu skaityt "Sofijos pasaulį".
Savaitgaliai neįtikimai greitai prabėga...

Vasara jau čia pat.. po 16 dienų. Tiksliau tariant, po 27. Visas mėnuo dar. Kas tas mėnuo..šapas eilinis.
Per paskutinę mankštą susimąsčiau, kaip greitai tas prakeiktas laikas bėga. Gulėjau toj neįtikimai ramioj vietoj, ligoninėj ir galvojau, kad kai baigsis šiandienos mankšta, daugiau čia nebeateisiu. Prabėgs 10 minučių, 20, pusvalandis. Valanda, dvi. Ir taip vis labiau tols nuo manęs šita akimirka. Ir tik tols, nebeartės daugiau. Taip nesuvokiama ir gražu.

Naktis jau. Norėčiau galėt nemiegot. Sėdėčiau ant stogo ir spoksočiau į miegantį miestą. Savo mažytį miestelį, kuris tėra taškelis Žemės planetoj. O aš- iš viso niekas šitos visatoj. Mažiausia dulkė. Mažumos nano.

Ir šiandien į ligoninę atvežė kažkokį jaunuolį, be sąmonės, nuo vaistų. Kas turi atsitikti, kad imtumeisi tokių priemonių? "Gal jis tik norėjo apsisvaigint" - sako žmonės. Gal. Jis pats tik težino.

"Jūs esate vienintelis mąstytojas savo visatoje..."
Aš esu vienintelis mąstytojas savo visatoje. Aš nusprendžiu ko man nekęsti ir ką man mėgti. Tik aš galiu pasiduoti emocijoms arba atsispirti joms. Tik aš galiu kontroliuoti savo visatą, nes joje esu dievas.

Pirmos valandos daina:
Blue Foundation- Bonfires. Sukelia prisiminimų audrą. I said it again.

o aš visada gyva

nutariau parašyt kažką protingo. Na, aišku, tokiai vėplai kaip aš tai gana sunku.
Bet pabudo tas seniai pamirštas jausmas. Kažkur giliai užkastas. Uch, kaip giliai. Kaip jaustum visą pasaulį. Tokia harmonija, santaika ir begalinis intelektas.
Ta knyga tikrai veikia. TIKRAI. TIKRAI.
Joje skatinama mąstyti apie gerus ir tobulus dalykus. Apie gydomąsias jėgas. Aš taip ir mąsčiau. Ir štai, kas išplaukė iš tokio mąstymo. Jausmas, kurį jau buvau pamiršus.
Harmonija... Nors toks mąstymas šiek tiek prieštarauja mano pamėgto mąstymo būdui, bet man tai pavyko suderinti. Atsirado harmonija.
Taip taip taip taip taip, 00.42.
42 yra mano skaičius.
Galėčiau laisviausiai sėdėt iki trijų.
Po hm..... 16 dienų mano gimtadienis :D

Fushigi

Taigi, per tą laiką, kol iš manęs buvo atimtas internetas spėjau perskaityt knygą. "Anokia čia knyga", pasakysit. Tai Vytautės Žilinskaitės "Robotas ir peteliškė". Visos istorijytės šitoj knygoj turi moralą. Labai įsiminė istorija, kurios pavadinimo neprisimenu.
Ten rašė apie tai, kaip berniukas skrido lėktuvu ir svajojo būti lakūnu, tempti paskui savo lėktuvą šimtą rogučių su vaikais. Tuo tarpu gulbinas ar tai antinas svajojo išmokti skraidyti ir užaugti dailiu ir stipriu antinu ar tai gulbinu. Tebūnie antinu. Ir rudenį antino šeima pakilo skristi į Afriką. Antinas mėgavosi džiaugsmu, kai staiga iš priekio atskrido didžiulė metalinė mašina, galingomis turbinomis traukdama orą. Sudegė trys iš keturių lėktuvo variklių. Berniukas džiaugėsi: "mama, mama, žiūrėk, kaip mes greitai leidžiamės. Juk apačioje jau aerodromas, ar ne?". "Aerodromas..." tarė mama bekraujėmis lūpomis, o širdyje meldė, kad tik neprarastų savo vienintelio sūnaus, dar nespėjusio patirti gyvenimo džiaugsmo... Lakūnas sugeba nuleisti lėktuvą ant pievos. Berniukas randa antiną, jam iš kaklo srūva kraujas...

Geriausias oras- dargana

Neseniai perskaičiau knygą būtent tokiu pavadinimu- "Geriausias oras- dargana". Knyga iš serijos "Drąsiųjų keliai". Atseit nuotykių literatūra. Tokia, kur viskas aiškiai parašyta. Bet šita knyga nebuvo tokia jau nuotykinė. Pasakojama apie Bulgarijos šnipą ar agentą, kuris turi įvykdyti baisiai sunkią ir ilgą operaciją, kurioje niekas nežinoma. Panašiai kaip lygtis x+x=y.
Tiesą sakant šitą knygą skaičiau paviršutiniškai. Nesigilinau labai į veikėjus ar į veiksmus. Ir jau nelabai ką beatsimenu. Bet prisimenu, kad tas šnipas buvo pesimistas ir laisvu laiku jis bandydavo skaitytojui įrodyti, kodėl jis yra pesimistas ir kodėl jam taip gerai būti pesimistu. Ir vienas sakinys man įkrito į galvą, maždaug toks:
"Pesimistai visada pasiruošia blogiausiam atvejui ir jo tikisi. Ir vis dėl to jie yra vieninteliai žmonės, kurie džiaugiasi, kai jų vizijos neišsipildo."
Ir po šito sakinio pagavau save. Visada pasiruošia blogiausiam atvejui ir jo tikisi. Būtent aš visada galvoju, kad nebus gerai. Kad šiandien bus nieko gero. Kad visi, tarp jų ir aš, bus surūgę. Kad niekas nesiseks. Ir kai mane pakviečia atsakinėt visada galvoju, kad nieko gero nepasakysiu.
Užtat džiaugiuosi, kai mano vizijos neišsipildo.

kas žino

Atostogos.
Sucks. Kam jų reikia. Kad daugiau laiko galėtum praslampinėt namie ir galvot ką čia padarius, kad laikas greičiau bėgtų arba kad lyt nustotų?
Nieko aš nebežinau. Dažniausiai atsirandantys žodžiai mano kalboj- "kažkas,kažkaip,kažkur,kažko".
Galėčiau kiaurą dieną varvint akis prie kompo. Taip, galėčiau. Bet kažkodėl nevarvinu. Išvarvinau jau viską,ką turėjau. Trečiadienį. Galinga priešingybė buvo. Tarp tobulybės ir kažkokio kvaišalo. Kvaišalo neturiu galvoj narkotikų, alkoholio ar pan. Kvaišalas man- nesąmonė. Absoliuti nesąmonė. Tokia, kurios sveikas protas nesugeba suvokt.
Nebenoriu jau nieko. Net dbgt. Nors įsijungiu ir žiūriu neatplėšdama akių, bet noro įsijungt nėra. Greičiau protas sako, kad įsijungus pagerės savijauta. Bet pasąmonė išsijungė.
Galvoj iškilo "I'm your villain" žodžiai:

I know what I am
And I'm your villain
Oh no, I don't give a damn
If I'm your villain.


Mano kvailos smegenys kažkaip nesusiprotėjo, kad jau atostogos. Pabundu aštuntą, miego užsimanau vienuoliktą.
Neišdegs. Sėdėsiu iki dvylikos ir ne mažiau. Kad ryt atsikelčiau dvyliktą ir reikėtų mažiau vaikščiot iš kampo į kampą, stumiant laiką pirmyn.

Perskaičiau knygą vakar. "Keturi tankistai ir šuo". Apie karą. Antrą pasaulinį. Iš pradžių galvojau, kad bus durna knyga. Nes perskaičius pirmą pastraipą galvoj jau buvo klausimai, kokie turėtų būt vadovėly. Viskas aiškiai parašyta- kur vyksta, kas vyksta, kaip atrodo Jefimas, kaip atrodo Janekas, kas yra Šarikas, koks yra Šarikas ir t.t. Juokingai lengvas tekstas.
Bet šiaip gera knyga. Tik pabaiga gal kiek nusaldinta, bet šiaip gerai viskas.

Žodžiu, mėgstamiausias mano užsiėmimas yra atsijungt. Žiūrėt filmą, žiūrėt dragon ball, klausyt Enigmos ar panašiai, žiūrėt Violet Hill klipą, skaityt knygą, žiūrėt į debesis, važiuot dviračiu ten, kur yra žmogus du. Čiaudėt. Arba juoktis iš kažko. Kai akimirką visiškai negalvoji, kas darosi aplink. Ir viskas susitvarko.

Profesionalus miegas

Limpa akys, nors dar tik vienuolika... Ehh, vakar buvo lygiai taip pat.
Baigiau knygą skaityt. Haruki Murakami- Mylimoji Sputnik. Pamėgau šitą rašytoją po pirmos knygos. Ypač patiko veikėjas, kurio vardas prasideda raide K (greičiausiai Kafka). Atsitiktinai savo bibliotekoj ryte radau kitą to paties rašytojo knygą- "Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės". Noriu pradėt skaityt, bet tuo pačiu ir nenoriu, todėl mieliau paklausysiu nuripintų dainų.
Rytoj planuoju rytinį pasivaikščiojimą. Aišku, atsibudus ryt nenorėsiu nei kojos iš namų kelt, bet reikia.
Įdomu, kaip aš atrodau iš šalies? Taip norėčiau sužinot. Ką galvoja skubantis žmogus, kai miške pamato stovintį , į dangų galvą užvertusį žmogų? Arba šalia Poro stovintys apsaugininkai, kai mato tą patį žmogų einantį pro jų mašiną jau šeštą kartą ir kiekvieną kartą sustojantį vidurį Rotušės aikštės, pasižiūrintį į varnas ir bėgantį atgal..?
Blah.

Beprotiškai laukiu rytdienos. Kaip visda, neaišku kodėl.