Kaip viskas lėkšta ir beprasmiška. Aš ir vėl ieškau žodžių, kaip toliau pratęst mintį. Šiuo metu aš tokia lėkšta ir beprasmiška. Nebesugebu suprast elektrolizės. Norisi pasiimti kūjį ir trankyti sau galvą, kad joje kas nors atsirastų. Moku matyti kitus žemiau, bet užmiršau, kaip iš tiesų pakilti aukščiau.
O būna akimirkų, kai apima jausmas. Tarsi gyventum kažkokį kitokį gyvenimą, ne savąjį. Kol kas dėl to stengiuosi. Kad taip po truputį, po akimirką, susidėliočiau savo buvusį gebėjimą negyvent.
Tolimas vaizdas, priplėkęs vėsus oras ir baltas šuo, tursenantis šalia - kažkoks ne mano gyvenimas.
Keistas žmogus, mokytojas su kauke, interviu - kažkoks ne mano gyvenimas.
Užsigalvoti per pamoką, svajoti, slapta tikėtis - kažkoks ne mano gyvenimas.
Lipti ant scenos, laikyti rankose gitarą ir dainuoti kartu - kažkaip ne mano. Sakau kažkaip ne mano, bet viliuosi - bus mano. Vienintelis dalykas, kurį galėjau prisiminti prieš žengdama į tą šviesą kad ir tik prieš 50 žmonių - Viktoras. Kad didysis aš turi išvyti mažąjį. Kad reikia stotis visu ūgiu ir išnykti iš ten.
Dabar artimiausi žmonės vis nyksta, vis nyksta jų tikrumas. Vieni iš tiesų pervargę ir pikti, kiti sėdi už mylių nuo manęs, o treti užsitraukia storiausias kiautais ir slepiasi nuo manęs. Gal ir gerai daro. Man reikėtų slėptis nuo savęs ir niekad daugiau nepasirodyti jų gyvenime. O, kad jie pasakytų, ką nori pasakyti...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą