po velniais. Netyčia nutryniau pirštų pagalvėles. Beveik kraujuoja.
Labai keistas jausmas apninka, kai supranti, kad negali apibūdint kelių dienų iš eilės. Lyg jos būtų išmestos iš mano gyvenimo. Taip, persikai iš dangaus, ledai ir dažų kvapas. Ir užgulusios ausys su kraupiom mamos spėlionėm, kad tai ne šiaip užgulimas, o "užspaustas" klausos nervas (įdomi teorija). Nusipirkau naujas akis. Dabar už tai nebeskauda galvos.
Atrodo, tapau tuo, kuo ir norėjau būt - nieku. Tik suktis sandariam rutuly nieko neįsileidžiant vidun. Jeigu galvočiau, tai sakyčiau, kad vis tiek negerai ir kad dabar jau trūksta žmonių, su kuriais galėčiau pakalbėt. Na taip, jų iš tikro trūksta ir aš jų labai norėčiau, bet aš negalvoju. Kai nori, mąstai visą dieną tik apie norą. Kai negalvoji tai ir nenori. Pravartu. Dalykas, kurio dabar noriu yra tiktai ausinės. Juokinga kažkaip, bet jos apsėdo mane ir dabar aš dieną ir naktį jas sapnuoju. Taip, miegu nuo penkių iki šešių - kaip tik per "Senį", nes trijų serialų iš eilės iškęst negaliu.
"Darykite tai, ką norite". Lyg ir toks pagrindinis šūkis buvo. Labai geras tarp kitko.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą