Labas rytas

2013 metų birželio 6 dieną blogas www.kkodran.blogspot.com baigė savo karjerą.
Savo egoizmą perkeliu į www.discessio.blogspot.com .

antradienis, gegužės 01, 2012

čia yra į r a š a s (jis taip vadinasi).

laimingi žmonės yra laimingi. Kaip Murakamis kažkuriam savo knygos veikėjui kito veikėjo žodžiais sakė - reikia galvoj deginti prisiminimus kad gyventum. Man kažkodėl gaunasi tik atvirkščiai - deginti svajones. Jas suvalgyti. Viskas pasisuko 30 laipsnių į kairę. Mano protą vėl užvaldė judantys paveikslėliai. Tiesa, Cojaus akys irgi žalios. Jau bala žino kelintas sutapimas. Beveik ir pripratau...
Mane giria už užsispyrimą prie vieno etiudo. Aš labai džiaugiuosi, kad užsispyriau. Labai smagu užsispirti. Vienu mostu suknežinti visas kitas nuomones ir toliau eiti. Puikus ginklas.
Reinkarnacija egzistuoja. Aš kažkada buvau Čiurlionis. Turiu Cezario atomų. Turiu Paganinio atomų. Turiu Nicola Tesla atomų. Valio valio valio.
Nebeturiu draugų (kaip idiotiškai atrodo užrašytas šitas sakinys). (be to, dar ir labai nusibodusiai skamba, juk taip? Tikrai taip.) Kaip smagu. Valgau ledus, iškosėju keletą snarglių ir prakaituoju lipdama į kalną. Pamirštu išjungti žadintuvą ir paniškai bijau mamos. Ir širšių.
Kiekvienam svarbiam argumentui skirti po atskirą pastraipą. Argumentas - koks kvailas žodis. Per pusę sekundės man įvarantis depresiją. Nesuvaldomas noras iškart kyla sutraiškyti, sutrupinti, suplėšyti ir visais įmanomais būdais išniekinti šitą žodį ir jo reikšmę. Aštuonerių svajodavau, kad atrandu kokią nors savo super galią ir nubaudžiu visus, kas man darė bloga. Kažkoks pažemintas vaikas. Šiaip turbūt ir numirsiu neįgyvendinus jokios savo svajonės ir būsiu žinoma sau kaip žmogus, svajojęs užvaldyti pasaulį ir kuriam niekad niekas nesisekė ir kuris buvo visiškas niekas. Puikumėlis. Įdomu, ar ilgai dar pavyks apgaudinėti save su debiliška šypsena veide. Prisimesti sau šaunius pomėgius ir norėti tapti faina. (įsivaizduokite dabar Dauno sindromu sergančio žmogaus šypseną (tiek to, tiks ir uncel dolan snukutis))
Dabar nusilenkiu (pasigirsta plojimai) ir iš lėto tipenu į užkulisius. Ten užkliūnu už kokios nors atvėpusios lentos ir plojuosi visu smarkumu veidu ant betono. (taip. "ir griūnam ant žemės veidu į betoną, ištikšta akis pamačius"). Man koks nors stulbinantis smegenų nutrenkimas ir (aš įgyju galią įsibrauti į kitų žmonių galvas! taip!!) aš visam laikui lieku užsidarius savo galvoje.

Komentarų nėra: