nieko nebeturiu

aš nuoširdžiai sakau: visko per daug. Bet susigyvenu kažkaip. rodos, jau mėnesį plušu nuo ryto iki vakaro. Galva nuolat pilna darbų. Padaryti, nunešti, parašyti. Kone meldžiuosi, kad viskas baigtųsi sulig kituo penktadieniu. Nors miške pasėdėjus nebesinori nieko sakyt, kasdien grįžta tas noras viską trinkt nutraukt ir sėdėti kaip kokiam mėnuliui išsišiepus. Niekad taip nebus. Nesu nuoširdi sau, negaliu būt nuoširdi kitiems. Laukiu tinkamo peties pamiegot šitaip pavargus ir nesulaukiu, vargu, ar sulauksiu. Kaip tu, taip tau, per amžių amžius. Nagi tikrai.