Šiandien buvau miške be šuns. Medžiai, samanos, tyras oras ir panašiai, bet jaučiausi nesaugiai, nors baimės jausmas ir atbuko.
Maniau, kad po Kingo baisumų gerai skaitysis Murakamis ir jo filosofija. Neskaičiau "Kafkos pakarantėje", tai pagriebiau ir nusivyliau. Murakamis tikriausiai dėl to nekaltas (tikriausiai).
Miške pasivolioju ant samanų ir aptinku kelias erkes. Žinau, kad grįžus rasiu šventiškai nusiteikusius namiškius. Žinau, kad brolis ir sesuo apsivertę darbais. Ir žinau, kad
Iš tikro tai aš nieko nežinau. Kaip išvis galiu ką nors žinoti?
Vis dar klausausi "Rhinestone Eyes" ir pradedu jaustis kaip "rhinestone" (netikras briliantas, anot Anglono).
Parašiau laišką kažkokiai vokietei. Bandau įsivaizduoti, koks jausmas ją apims, kai atidarys voką ir perskaitys ką parašiau per audrą. Maniau, kad audrų nebebijau, bet ta užkišta baimė tebėra ir stovėdama prie lango žiūriu į beržą laukdama, kada jis nuluš.
Vienas miške gali būti vienas. Iš tikro vienas, be minčių apie vienišumą.
Nusprendžiau, kad "The Office" tikriausiai yra geriausias mano žiūrėtas serialas, nes aš jį žiūriu dar kartą kad geriau suprasčiau ir išties imu suprasti, kokie mes visi maiklai.
Katės pjaunasi.
Mažas eksperimentas. Rytoj, t.y. 2012-08-24 pusę šešių vakaro eisiu į mišką. Jeigu Medelyno gatvėje pamatysiu pažįstamą veidą, eksperimentas bus įvertintas teigiamai, o jeigu nepamatysiu, šyptelsiu sau "į ūsą" (nenorėčiau turėti ūsų) ir nueisiu toliau. Gal ir gerai taip sau užsirašyti, tada turiu ką galvoti per dieną.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą