"Vakarų fronto" padarinys? Visiška apatija sau?
Gal.
Vis laukiu, kol kas nors išlįs iš kur nors ir tars "labas, aš mąstau taip pat".
Visiškai šlykščiuosi mokykla. Mes visi ten pavirstam lopais. Negali matyti.
Bet jeigu gyvenimas yra tik poreikių tenkinimas, kodėl kažko reikia atsisakyt? Aišku, skamba kaip koks "dabartizmo", kurio nei trupinėlio nepalaikau, šūkis. Bet kartais kvaila.
Šita naktis primena senąsias vasaras. Karšta, o aš sėdžiu prie mirtinai garsiai zyziančio kompiuterio ir stengiuosi patekti anapus ekrano. Į kitą, iliuzijos pasaulį. O po seanso einu miegot į savo sulankstomą lovytę ir bandau nepaleisti vaizdų. Kol galų gale (po audros, žinoma) užmiegu, o kitą dieną egzistuoju iki nakties.
Ir taip visus tris mėnesius.
Todėl man ir reikia žmogaus "labas, aš mąstau taip pat". Kad ką nors pasakytų ir nebeleistų daugiau grįžti į pasaulį už ekrano.
taip, bandžiau pavaizduoti tavo balkoną.
Man atrodo, kad gana tiksliai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą