kadangi vakar pavaikščiojau miške ir gerai privargau, tai šiandien jaučiuos kaip kokia kempinė. Visą dieną pildžiau NMA anketą ir rašiausi, ką reikės daryt rytoj. Mėgstu planuot. Bet kad ir kur užsirašyčiau, kad ir kaip pasidėčiau, visada viskas susijaukia. Ką nors pamirštu.
Kartais sugalvoju tiesiog viską paleisti. Tegu bėga. Tikrai lengviau. Tik mano prigimtis gal tokia, o gal tiesiog neturiu pakankamai patirties ir vėl viską sugaudau, planuoju.
turbūt kiekvienas yra patyręs tą beviltiškumo jausmą. Kažką darai, darai ir galvoji, kad čia jau kažką moki. Tada pakeli galvą, apsižvalgai ir pamatai, koks esi mažas. Pavydžiu žmonėms, kurie sugeba kažkaip save motyvuoti ir pasijusti dideliais sau. Aš dievinu gitaristus. Elektrines gitaras. Na taip, tai grynai paaugliška ir idealizuota, bet tie instrumentai man teikia kažkokią ramybę. Pasižiūriu į savo prastą squier affinity ir vis tiek miela.
Rytoj vėl ratas užsisuka. Labiausiai norėčiau tą ratą sustabdyt. Kad kiekviena darbo diena būtų kitokia. Dabar jos visos sumautos: atsikelti kaip iš kokio karsto, atsidanginti į mokyklą, ten kažkaip susitvarkyti su klegesiu ir nesąmonėm, sklindančiom nuo visų klasiokų, grįžti namo ir vėl kur nors eiti. Kasdien skauda galva. Kasdien diena užsibaigia tom pačiom mintim - kas, jeigu?
Trūksta bendros minties su visais. Nusibodo klausytis tų pačių juokelių iš tų pačių lūpų ir apsimetinėti, kad labai juokinga. Seniai jau buvo juokinga. Labai seniai. Prajuokinkit kas nors.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą