Visam pasauly jau virš septynių milijardų žmonių. O aš, gyvendama Europos centre vis tiek jaučiuosi vieniša. Galvojau, kad sugebėsiu palygint tą jausmą su kuo nors, bet.. ne. Kaip pirštas? Jų penki ir jie visi vienas šalia kito. Iš Lapino atsakymo tai nemokančiai bendraut moteriai aišku, kad turiu aistrą būt vienai. Vienatvė iš tikro gaivina. Suteikia jėgų. Ir laimės. Kartais ji ima ir kažkaip nusibosta. Bet kiekvieną kartą nusidilginu ir grįžtu į savo saugų urvelį.
Taip, man ten geriau. Tam atskiram, uždaram urvely. Kur vis dėlto gyvenu su įkyria profesine liga sergančia mama. Kuri "subtiliai" nori parodyti, kaip ją užknisa čia gyvent.
Geriausia buvo ta kvaila, impulsyvi kelionė į Vilnių. Kai naktį galėjau būti viena. Jokio žmogaus, tik knarkiantys pensininkai už sienų. Retkarčiais parvažiuojantis gyventojas. Nereikia nervintis, kad atsikelsi per vėlai ar kad nueisi miegot penktą. Kad sunervinsi mamą. Pažadinsi brolį. Nieko. Tik aš. "Ai, koks skirtumas" tada galėjau pagalvoti ir išklausyti visą koncertą iš eilės.
Kodėl viską rašau čia - ką aš žinau. Beveik pasąmoningai viliuosi, kad tai bus įdomu. Nes niekad nesugebėjau pašaukti ir laukti atsako. Mano galioje yra tik palankiai atsiliepti. Turbūt dėl to negaliu su niekuo susikalbėti.
If you liked being a teenager, there's something really wrong with you - sakė (dabar jau) gerbiamas S. Kingas. Šiuo atveju viskas gerai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą