niam nam nam

Man atrodo, per dažnai rašau. Bet nebesvarbu. Internetas (ne)beribis.
Gavau reikiamą dozę grynosios medžiagos tiesiai į smegeninę. Įsivaizduoju: guli toks kalnas nesutvarkytų ir neišrūšiuotų minčių tokioj uždaroj baltoj patalpoj su daug daug daug stalčiukų. Ir aš turiu viską išrūšiuot, ką reikia prikurt ir sudėt į stalčiukus. Is it real? Ja, meine Mutter.
Tai kur tie žmogai dingo, kai jų staiga prireikė? Išnyko į niekur? Ar tiesiog padarė dingau? Šuo dingo. Dingo šuo..
Smagu dabar būtų turėt kažką šalimais. Na ja, amžinas mano šauksmas. Ne, vaikeli, nėra čia to kažko. Ir jo tu išvis net nepažįsti. Kurgi tu, kažkas? Atrodo, kad likau viena su savo keista ,taip jau švelniai tariant, galva.
Joje telpa vyskas. Absoliučiai vyskas. Ten gyvena kažkas nematerialiu pavidalu.. Ir kol tas kažkas materializuosis aš viską dedu šalin. Ir gyvenu su mirusiais ir išgalvotais žmonėm ir ne žmonėm.
Ir kaip gerai, kad jie tikrai mirę arba visiškai išgalvoti...

pirmas labai nuoširdus įrašas

kartais atrodo, kad išnykai iš čia. kad tavo protas kažkur kitur. loginis mąstymas ir tikrovės jausmas atbunka ir staiga suvoki, kad tavo smegenis išsiurbė. jos sklendžia vakuume. galbūt tada mes nukeliaujam į savo pasąmonę? ten, kur slypi mūsų galimybės. kur tvarkingas chaosas. gal. atrodo, kad matai visus savo būsimo gyvenimo variantus. galimybių medį.
tada įvyksta pertrauka. laikas trumpam sustoja ir gali įvertint viską stebėtojo akim. pasikrauna fantazija.

kiek visko noriu.. noriu šitaip sklęsti pasąmonėj valandų valandas. noriu išjungti kūną.
aš noriu pasikeisti. gal ne iš išorės, gal tik menka proto dalele. noriu atrasti tą mažumos nano, nuo kurio viskas priklauso. jis kažkoks sugedęs. visada kirba mintyse. kai bandau įtikinti pasąmonę, jis
man šaukia "ne taip!". ir tuomet jaučiuosi apsupta ne tų.

Aš turiu fantaziją. tai mano gelbėjimosi ratas, nes per ją eina kelias į pasąmonę. Tačiau ji apgaulinga. Nes ji visada suteikia netikras progas.
Pavyzdžiui. Aš noriu nueiti į vakarėlį. į tokį gerą gerą tūsą. išsitaškyt iki paskutinio lašo ir grįžus miegot tris dienas. Mano vaizduotė dirba ir aš matau visą šito daikto eigą. Smagu. Faina. Be šalutinio poveiko.
Bet vaizduotė nelygu tikrovei, nes nėra tokio tūso, į kurį galėčiau eit; aš negaliu išsitaškyt iki paskutinio lašo (kodėl? o taip, aš žinau kodėl) ; visada būna šalutinis poveikis. man ypač stiprus.

Išvada.
aš noriu ir man reikia žmogaus (būtent žmogaus, o ne gyvūno ,ar kokio gamtos objekto), kuriam aš galėčiau ir išdrįsčiau papasakoti absoliučiai viską. Aš noriu ir man reikia, kad tas žmogus man padėtų ir mane paguostų. kodėl? nes "jausmų negalima kaupti, jais reikia dalintis" (citata iš nežinau kur). tačiau aš negaliu jais dalintis. galbūt nėra to žmogaus,bet greičiausiai aš tiesiog nedrįstu tais jausmais dalintis.

jauku

kokių keistų jausmų žmonės turi. Tikriausiai pusės jų nesame patyrę. O blogai, kad nesame. Jausmo negali apibūdinti. Pavyzdžiui jausmas "kvepia senove" arba "nostalgija". Įmanoma tik sugalvoti kažkokius žodžius, taikančius maždaug ten, bet neįmanoma žodžiais pasakyti tiksliai ten.
Ir jausmas kartais atsiranda iš niekur, be jokios priežasties. Tai keisčiausia. Tiesiog būni ir staiga pajauti, kad jausmas apima viską aplink. Suvoki, kad jis trumpalaikis ir tai dar labiau sustiprina pojūtį. Trumpalaikis jausmas pats geriausias. Jo gauni paragauti tik trumpam, bet jį norisi pakartoti dar kartą. Kad ir kiek bekartotum, jo visvien norisi dar.

Jauku. Naktis šiaip yra jaukus daiktas. Nakty gali pajaust harmoniją. Ypač tada, kai tyliai kur nors eini. Stengiesi dėl visų eiti kuo tyliau ir jauti, kad naktis šypsosi šalia ir bando tau pakišti koją. Bet ne pikta valia. Draugiškai.

Taip taip. Viskas blogai, bet aš laiminga. Žinau, kad ištversiu :)

klausimas-atsakymas

blemba, tas bloggeris mane valgo :/
Vos tik sugalvoju ką nors gero parašyt ir jį įsijungiu....
... POKŠT viskas dingsta iš galvos. Nu faken. Faken, faken.

O žinot, jaučiuosi siaubingai, siaubingai netobula.
taip, ŽINAU, kad šitokiam amžiuj visas (nežinau ,ar visus) kartais užklumpa toks jausmas, kai pati sau atrodai mulkė paskutinė.
Kartais atrodo, kad nesu mulkė paskutinė. Bet šiuo metu atrodo, kad esu mulkė paskutinė.
Ir ką?

blemba, bloggeris. Kodėl visa tai rašau į bloggerį?? (melionas klaustukų)
atsakymas:
blog'as šiaip jau pavadintas "internetiniu dienoraščiu", taigi iš dalies darau gerai čia viską rašydama. Nes čia yra mano dienoraštis.
bet,
kas per nesąmonė yra viešas dienoraštis?
atsakymas:
nežinau.
iš tiesų esmę trumpai visad parašau į popierių ir nugrūdu kažkur giliai. Bet parašyt visas nesąmones, kurios šauna į galvą patogiau kompiuteriu. nes taip paprasčiau.
aišku, galėčiau viską rašyt į word failą. Tai kodėl nerašau?
atsakymas:
pasąmonėj matyt slaptai noriu, kad viską galėtų kažkas perskaityt. Nesąmoningas noras bendrauti or something like that.
tai kokio velnio reikia "bendrauti" (atseit bendravimas apsiriboja blogo skaitymu) internetu?
atsakymas:
nežinau. galvojau, kad atsakysiu taip: "nes negaliu šito pasakyt žodžiais ir neturiu kam pasakyt žodžiais". Bet nesąmonė. Nors iš dalies tai tiesa. Jeigu pažiūrėsiu iš kito kampo, tai tiesa. Pasakyt žodžiais negaliu, nes absoliučiai niekam to nebus įdomu klausytis. Neturiu kam pasakyt dėl tos pačios priežasties. Ir, tiesą sakant neturiu nei krislelio noro viso šito sakyt kažkam.
Tada man vėl kyla klausimas, kam aš visa tai rašau į blogą, kurį šiaip ar taip gali skaityti visi, kuriems aš neturiu noro pasakotis ?
atsakymas:
nežinau.
būtent šitai mane ir domina. Internetas ir blog'ai , stebuklai neįsivaizduojami XIX amžiuje. Stebuklai, bukinantys žmonių gebėjimą bendrauti gyvai. Prarandi gebėjimą bendraut gyvai ir tada bendrauji internetu. Iš esmės tai ne ypač kažkuo skiriasi. Bet vis dėl to, yra kažkas, kas suteikia tau nesuvokiamą saugumo jausmą ar kažką tokio.

nusigrybavau visiškai. Praktiškai visa šita rašliava yra tiesiai iš mano galvos. Nesivarginau perskaityti ką parašiau ir imtis redagavimo. whatever.

holly cow im not dead

Hm, ir vėl 00:42. Kažkaip vis užtaikau ant šito laiko.
Be 18 minučių pirma vadinasi.

Jau seniai bebuvau tokioj sušiktoj būsenoj!
Sėdžiu palėpėj, kur visada yra šilčiausia. lauke 25 laispniai, o čia kokie 30 gal. Tvanku iki beprotybės. Rasoja kakta. Kompas ūžia kaip geras,naujas dulkių siurblys. Kas kokias 15 minučių reikia nutraukt offico žiūrėjimą, nes reikia pavėdint tą dėžę. O taip taip, nesvarbu, kad ventiliatorius toks garsus, jis nieko neaušina.

Tai va, sėdžiu tokioj vietoj ir mintiju ( ar tik man vienai šito žodžio rašyba keista?), kad reikia nykt iš čia. Problema tame, kad aš nenykstu. Tik puoselėju tokią idėją.
Bet po 5 minučių išnyksiu. Zyzianti dėžė tylės panirusi į beprotišką tvankumą, lempos palaimingai atvės ir tik kartais žybtels mėlyna lempelė.

Vakar buvo kažkas labai keisto. Kažkas tokio keistumo, kad privertė mane nerimauti.

Oh my god, visa nugara šlapia. Nykstu.

shit happends

kiek kartų norėjau, kad Jūs nutiltumėt? Kiek laiko maldavau dangaus, kad užsičiauptumėt ir baigtumėt kankint mano esybę savo plepalais? Sėdėjau sukandus dantis, laukdama, kol mano maldos išsipildys. Deja, jos neišsipildė. Laukiau savaitę, mėnesį, metus, bet Jie nenutilo. Ūžė, gaudė, rėkė, zyzė. Nusispjoviau į Juos. Atsitvėriau nematoma siena, kurios Jų nematomos žodžių strėlės nežeidžia.
Deja, aplinkybės keičiasi.
Anuomet įkritau į duobę, kurioje knibžda piktų padarų. Smulkių, bet skaudžiai kandančių. Nekenčiau jų. Bandžiau išlipti iš tos duobės. Kartais atrodydavo, kad pagaliau pavyks išsikapanoti, bet nuslysdavau atgal į gilumą. Ir vieną dieną mane, iš duobės kažkas ištraukė.
Dabar man nebeleidžiama niekur eiti, kad neįkrisčiau į duobę. Bet negaliu gyventi be tos duobės. Kad ir kaip jos nekenčiu, per tiek laiko ji tapo lyg mano namais. Nekenčiamais, bet visvien namais.

Shit happends.
panašiai būna Age Of Empires II. tave puola, o tu niekaip negali atsigint tų priešų. Trūksta išteklių. Tada pasistatai milžinišką sieną. Kurį laiką tave vis dar puola, bet paskui nutyla. Ir sėdi savo suknistoj tvirtovėj už sienos. Taip nebeįdomu, kad tenka juos pult pačiam.

Rytoj važiuoju į Vilnių. Ka ten veiksiu nežinau. Norėčiau nusipirkt bilietą ir važiuot kur nors. Pasiklyst ir pačiai bandyt rast kelią namo. Valandą kratytis trūlike. Žiūrėt, kaip skuba vargšai studentai. Klausytis, kaip keikiasi rusė bobutė.

Jaučiuos kažkokia tuščia. Jausmo nulis. Nei gerai, nei blogai. Jokio susidomėjimo. Jokios nevilties. Šaukiuosi pagalbos...

Bit of hope

Mažytė dalelė vilties mano gyvenime. Nors viltis- durnių motina, ji niekad nemiršta. Turiu mažytę dalelę vilties, kad viskas baigsis. Kad gyvensiu sau ramiai ant stogo,kad šalia manęs bus žmogus, kurio labiausiai reikia. Viltis, kuri tikisi visa ko geriausio. Viltis verkti džiaugsmo ašarom.

Give me bit of hope now, help me through the night

Šitie žodžiai man per daug gražūs, kad juos suprasčiau.
Taip,ta daina per daug graži eurovizijai.
Jos klausant tiesiog atsiduri ten. Ne ant stogo, ne ant violetinių kalvų, bet ten. Ten, kur viskas tobula. Kur nėra jokių bėdų, rūpesčių. Kažkur aukštai, kur niekas tavęs nemato. Kur pasijunti esąs reikalingas tik pats sau. Pasauliui tu- niekas, bet be tavęs tas pasaulis neegzistuotų. Mažumos nano.
Taigi, sėdi ten aukštai, žiūri į pasaulį, gyveni santaikoj su pačiu savim. Ir turi šalia kažką tobulą ,kuris visada suprastų.
Ar jums taip nebūna, kad paima kažkoks nervas kai nesiseka, kai viskas blogai ir nori pasiguost, o tas, kuriam bandot pasiguost pradeda patarinėt?
Norėčiau rasti tą kažką tobulą. Tobula būtų tada, kai galėtum išsakyt viską, kas galvoj susidėję ir nesulaukt patarimų.

Siren in my head is making awful sound

Viltis mano galvoj kaip sirena. Sklinda bangom, atsimuša ir grįžta.

tik kojines duokit, prašau

Be keturiasdešimt vienos minutės vienuolika, aš kuo toliau, tuo ilgiau trūnau prie dulkių siurblio garsą skleidžiančios dėžės iš kurios kyšo laidas o po kojom girgžda nuo batų nusigramdęs smėlis.
Apsisprendžiau, kad pribrendo reikalas pažiūrėt pagaliau New Moon. Turbūt paskutinė būsiu žiūrėjus. Alebataya, koks skirtumas. Žinau, lopiškas tas filmas. Bet ką jau padarysi.
Tas mokslo matų galas baisiai ilgai užsitęsė, kaip kokia ilgai kramtyta guma išimta iš burnos ir tempiama smalsaus vaiko. Kur mano ragatkė? Taukšt krito vaikas ant šalto betono ir išmetė gumą. hahaha.
Visi vaizduojasi kažkuo, ko patys nepažįsta. Deja, aš ne išimtis. Bet stengiuosi būt kietas diskas ir kaupt informaciją. O ne dalintis. Gal aš jiems ir atrodau tylenė mėmė iš šulinio ištraukta, bet man jie patys atrodo kaip pasiklydę miške ir apgaudinėjantys patys save- "aš juk žinau kelią".
Kiautai sušikti. Velniop juos visus, skerst ir įdaryt kaštonų uogiene ftw.

BAHAHAHA. DVĖSKIT.

Mažiausias iš mažiausiųjų.

Baigiau skaityti tą mielą knygą- "Jūsų pasąmonės galia". Kaip jau minėjau,tai ji tikrai įsiėda į smegenis ir duoda per galvą.
O toliau bandysiu skaityt "Sofijos pasaulį".
Savaitgaliai neįtikimai greitai prabėga...

Vasara jau čia pat.. po 16 dienų. Tiksliau tariant, po 27. Visas mėnuo dar. Kas tas mėnuo..šapas eilinis.
Per paskutinę mankštą susimąsčiau, kaip greitai tas prakeiktas laikas bėga. Gulėjau toj neįtikimai ramioj vietoj, ligoninėj ir galvojau, kad kai baigsis šiandienos mankšta, daugiau čia nebeateisiu. Prabėgs 10 minučių, 20, pusvalandis. Valanda, dvi. Ir taip vis labiau tols nuo manęs šita akimirka. Ir tik tols, nebeartės daugiau. Taip nesuvokiama ir gražu.

Naktis jau. Norėčiau galėt nemiegot. Sėdėčiau ant stogo ir spoksočiau į miegantį miestą. Savo mažytį miestelį, kuris tėra taškelis Žemės planetoj. O aš- iš viso niekas šitos visatoj. Mažiausia dulkė. Mažumos nano.

Ir šiandien į ligoninę atvežė kažkokį jaunuolį, be sąmonės, nuo vaistų. Kas turi atsitikti, kad imtumeisi tokių priemonių? "Gal jis tik norėjo apsisvaigint" - sako žmonės. Gal. Jis pats tik težino.

"Jūs esate vienintelis mąstytojas savo visatoje..."
Aš esu vienintelis mąstytojas savo visatoje. Aš nusprendžiu ko man nekęsti ir ką man mėgti. Tik aš galiu pasiduoti emocijoms arba atsispirti joms. Tik aš galiu kontroliuoti savo visatą, nes joje esu dievas.

Pirmos valandos daina:
Blue Foundation- Bonfires. Sukelia prisiminimų audrą. I said it again.

nesąmonės

Manau, kad šitas blog'as taps mano užrašų, kai buvo keista nusiteikimas, krūva.
Tos dvi dainos priverčia mane atsijungti. Visiškai, tobulai. Profesionaliai. Lyg atsivertų durys į pasąmonę. Lyg tos dvi dainos plauktų tiesiai į pasąmonę, atsimuštų tiesiai į nervą, nepereidami ausų. Jausmas, kurio neįmanoma aprašyti. tiksliai. Lyg kiltum, kažkas norėtų iš tavęs ištrūkti, nori rėkti.
Bet klausant šitų dainų jausmas ne toks.
Jausmas toks, lyg pilve būtų daug atliekų. Ne šiukšlių, bet nuotrupų. Daugybė gerų akimirkų. Tos dvi dainos muša į galvą, tiesiai per visus nervus varo į smegenis ir sukelia tą jausmą. Lyg neegzistuotum dabar. Du kūriniai, kurie neša į praeitį. Ant bėgių, parodo kelią, kuris niekad nesibaigia. Nuneša į žalią pievą, kur matai save lakstančią. Jausmas, už kurį nėra nieko geresnio.
Kažkas panašaus būna žiūrint Violet Hill klipą. Violetinės kalvos yra vieta, kurioje atsidūrus aš greičiausiai perprasčiau viską, ko nesuprantu. Ant tos kalvos matyčiau visą savo gyvenimą, tapčiau vaiduokliu... Tai suknistai tobula.
Bet, deja, gyvenu šią akimirką. Ir laukiu. Ko laukiu? Kol nulūšiu. Miegas man yra tobuliausia būsena, o sapnai man kaip narkotikas.
O atsijungimas yra antra būsena po miego. Norėčiau nors vieną dieną būti vaiduoklis, stebėti viską iš šono. Arba dar geriau- kompiuterio ekrane. Bet atsijungti tai nereiškia stebėti kitus. Atsijungti... tai iki pusės dviejų žiūrėti dragon ball arba šiaip, maklinėti visur.

O šiandien pradėjau skaityti... "Jūsų pasąmonės galia".

1. Plaid- Zamami
2. Ellen & Allien Aparat - Edison
3. Coldplay- Violet Hill

yeah kanji arba čia kostiumas toks, durniau.

Taip taip, savaitgalis atėjo ir čia pat praėjo. Ir negrįš. Tikiuosi.
Permečiau mintyse visą praėjusią savaitę. Ir ką pamačiau? Nieko. Nani mo. Visiškai absoliučiai niekuo neišsiskirianti savaitė. Na, gal iš šono žiūrint ji išsiskiria. Bet iš mano pusės tai visiškai jokio kablio.
Žinot, nenoriu pasirodyt kaip kažkokia nupušus durnė, bet kiekvienam žmoguj galima įžvelgt kažką gražaus. Ir aš visai neturiu galvoj to ale "vidinio grožio". Turiu galvoj išvaizdą. Tai va. Net pamačius kokį iš pirmo žvilgsnio negražų žmogų į jį tereikia įsižiūrėt. Geriausia tai nuotraukoj arba filme. Daug žmonės praranda skubėdami ir neįsižiūrėdami į veidus.
Ir šiaip, į viską, ką matai tereikia atidžiau pasižiūrėt. Pasikartosiu- šįkart šneku visai ne apie jausmus ir panašiai. Šneku apie išorę. Taigi, tereikia įsižiūrėt. Niekas nepagalvoja, kiek daug gali pasakyti detalės. Pavyzdžiui sienoj. Įsižiūrėkit į sieną. Kiek daug įbrėžimų, taškelių, dėmelių... Ir viso to mes nematom. Praeinam. Skubam.
Tas pats ir su muzika tiesą sakant. Tereikia atidžiau įsiklausyt, surast kažką, kas paslėpta trečiam plane. Bosinę gitarą, kurios niekas aiškiai negirdi, bet be jos kūrinys būtų lyg be fono, be pagrindo. Ar kokį šniokštimą, tą patį pagrindą.
Žodžiu, pabandykit nors kartą į ką nors įsižiūrėt. Tai netrunka labai ilgai. Tik detales reikia pamatyt.
-
-Šventas Petras.
- Betmenas.
- Nu, tai ką čia darai?
- Numiriau, ir pakliuvau į dangų.
- Nepakliuvai dar. Čia tik registratūra.
- Nu tai.. registruokit.
- Negaliu. Čia rašo, kad daug žmonių užmušęs esi.
- Bet jie buvo blogi žmonės.
- Bet tai vistiek žmonės gi.
- Bet tai nusikaltėliai buvo.
- Policija tegul su nusikaltėliais tvarkosi.
- Tai kad...
- Skaičiai kalba už save. Virš 200 užmušta, 370 sužeistų. Tavo vieta pragare. Tu ten pritiksi su šitais savo ragais.
- Čia ausys, ne ragai!
- Kokios dar ausys? Tau ką, savų ausų maža?
- Čia kostiumas toks, durniau!
- ...
- ...
- Nepatinki tu man. Keliausi kai kur baisiau, nei pragaras.

http://www.youtube.com/watch?v=ePTs_ZLJ--0

Geriausias oras- dargana

Neseniai perskaičiau knygą būtent tokiu pavadinimu- "Geriausias oras- dargana". Knyga iš serijos "Drąsiųjų keliai". Atseit nuotykių literatūra. Tokia, kur viskas aiškiai parašyta. Bet šita knyga nebuvo tokia jau nuotykinė. Pasakojama apie Bulgarijos šnipą ar agentą, kuris turi įvykdyti baisiai sunkią ir ilgą operaciją, kurioje niekas nežinoma. Panašiai kaip lygtis x+x=y.
Tiesą sakant šitą knygą skaičiau paviršutiniškai. Nesigilinau labai į veikėjus ar į veiksmus. Ir jau nelabai ką beatsimenu. Bet prisimenu, kad tas šnipas buvo pesimistas ir laisvu laiku jis bandydavo skaitytojui įrodyti, kodėl jis yra pesimistas ir kodėl jam taip gerai būti pesimistu. Ir vienas sakinys man įkrito į galvą, maždaug toks:
"Pesimistai visada pasiruošia blogiausiam atvejui ir jo tikisi. Ir vis dėl to jie yra vieninteliai žmonės, kurie džiaugiasi, kai jų vizijos neišsipildo."
Ir po šito sakinio pagavau save. Visada pasiruošia blogiausiam atvejui ir jo tikisi. Būtent aš visada galvoju, kad nebus gerai. Kad šiandien bus nieko gero. Kad visi, tarp jų ir aš, bus surūgę. Kad niekas nesiseks. Ir kai mane pakviečia atsakinėt visada galvoju, kad nieko gero nepasakysiu.
Užtat džiaugiuosi, kai mano vizijos neišsipildo.

su kuo aš užaugau?

Vat paėmus apsižiūrėjau ir apsiskaičiavau, kad 49 Dragon Ball GT serijas peržiūrėjau per 16 dienų, ir tai nėra gerai.
IR padariau nedovanotiną klaidą- persiskaičiau paskutinės serijos aprašymą. Ir man jau atrodo, kad baigiau žiūrėt. Reiškia jau pradedu liūdėt.
Ir neišpeš niekas iš manęs Dragon Ball. Lygiai taip, kaip ir Coldplay. Nors jų klausau vis rečiau, bet jie niekur nedingo ir mano galvos. Ir būtent jų dainos gelbsti, kai reikia. Ir Dragon Ball mane gelbsti, kai reikia užmušt visus jausmus ir išvis, viską galvoj ištrint.
Ir šiaip, viskas, su kuo aš užaugau mane gelbėja dabar. Su kuo aš užaugau?
Visų pirma, tai žydras dangus ir lėktuvai. Todėl mane šitas darinys taip veikia.
Vieta, pavadinta "mano nameliu"- penki šalia augantys medžiai ir laukinė obelis. Ten praleisdavau pusę dienos.
Coldplay ir Enigma įsisiurbus iki kaulų smegenų. Klausant atrodo, kad jau perklausei kokius porą šimtų kartų, bet norisi klausyt dar, ir vis randi kažką naujo.
Na, ir Dragon Ball. Čia tai aukso amžius. Žiūrėdavau prisiplojus prie ekrano. Viskas atrodė taip tikra, kad paskui lakstydavau po kiemą ir įsivaizduodavau, kad skraidau.

Niekaip dabar neprisimenu, iš kur ištraukiau šitą frazę, bet ji sukasi ir sukasi mano galvoj. Gal jau rašiau- "nes egocentriškai gyventi linksmiau".

ego ego ego. aš aš aš. aš esu savo brolė dvynė. Kodėl? Nes džinsų neišsiploviau.

kas žino

Atostogos.
Sucks. Kam jų reikia. Kad daugiau laiko galėtum praslampinėt namie ir galvot ką čia padarius, kad laikas greičiau bėgtų arba kad lyt nustotų?
Nieko aš nebežinau. Dažniausiai atsirandantys žodžiai mano kalboj- "kažkas,kažkaip,kažkur,kažko".
Galėčiau kiaurą dieną varvint akis prie kompo. Taip, galėčiau. Bet kažkodėl nevarvinu. Išvarvinau jau viską,ką turėjau. Trečiadienį. Galinga priešingybė buvo. Tarp tobulybės ir kažkokio kvaišalo. Kvaišalo neturiu galvoj narkotikų, alkoholio ar pan. Kvaišalas man- nesąmonė. Absoliuti nesąmonė. Tokia, kurios sveikas protas nesugeba suvokt.
Nebenoriu jau nieko. Net dbgt. Nors įsijungiu ir žiūriu neatplėšdama akių, bet noro įsijungt nėra. Greičiau protas sako, kad įsijungus pagerės savijauta. Bet pasąmonė išsijungė.
Galvoj iškilo "I'm your villain" žodžiai:

I know what I am
And I'm your villain
Oh no, I don't give a damn
If I'm your villain.


Mano kvailos smegenys kažkaip nesusiprotėjo, kad jau atostogos. Pabundu aštuntą, miego užsimanau vienuoliktą.
Neišdegs. Sėdėsiu iki dvylikos ir ne mažiau. Kad ryt atsikelčiau dvyliktą ir reikėtų mažiau vaikščiot iš kampo į kampą, stumiant laiką pirmyn.

Perskaičiau knygą vakar. "Keturi tankistai ir šuo". Apie karą. Antrą pasaulinį. Iš pradžių galvojau, kad bus durna knyga. Nes perskaičius pirmą pastraipą galvoj jau buvo klausimai, kokie turėtų būt vadovėly. Viskas aiškiai parašyta- kur vyksta, kas vyksta, kaip atrodo Jefimas, kaip atrodo Janekas, kas yra Šarikas, koks yra Šarikas ir t.t. Juokingai lengvas tekstas.
Bet šiaip gera knyga. Tik pabaiga gal kiek nusaldinta, bet šiaip gerai viskas.

Žodžiu, mėgstamiausias mano užsiėmimas yra atsijungt. Žiūrėt filmą, žiūrėt dragon ball, klausyt Enigmos ar panašiai, žiūrėt Violet Hill klipą, skaityt knygą, žiūrėt į debesis, važiuot dviračiu ten, kur yra žmogus du. Čiaudėt. Arba juoktis iš kažko. Kai akimirką visiškai negalvoji, kas darosi aplink. Ir viskas susitvarko.

Kas yra normalus?

Man dabar iškilo toks klausimas.
Mes bandom būt nenormalūs. Žiūrim į sieną ir šifruojam durų požymius. Skaitom knygą, kurios niekas neskaito. Klausom tą pačią muziką trejus metus ir nieko naujo savo gyveniman neįnešam.
Argi tai nenormalumas?
Absolutely not.

O aš nieko nenoriu, žinokit. Tiesą sakant tenoriu kokių trijų dalykų ir galėčiau sau ramiai stumdyt dieneles ir galvot apie visokius durnus dalykus, like "kokia gyvenimo prasmė" arba "kaip sunaikinti Juos" arba bandyt įsivaizduot kosmosą.
Kažkurią dieną man atėjo į galvą klausimas- Kodėl žmogus negali įsivaizduoti beribės erdvės? Kodėl viskam turi būt sienos?

Ir ką tik man susiėjo galvoj du dalykai- vis dažniau mano aplinkoj pasirodantis žodis "nolife" ir atsijungimas. Tai štai kas per velniava su manim dedasi. Prieš kokius du mėnesius tenorėjau žiūrėt dbz, žiūrėt toliau, toliau. Dabar noriu žiūrėt toliau, kad galėčiau atsijungt nuo pasaulio ir dėt ant visų.
O gyvent nusispjovus į visus daug lengviau. Pirmadienis buvo geriausia savaitės diena, nes tikrai dėjau ant visų, liaudiškai tariant. Nusispjaut, ką Jūs apie mane galvojat ir panašiai.

neįsivaizduoju kas bus toliau, bet man ir nerūpi. Noriu gyvent atsijungus nuo pasaulio.

neapibrėžtai...

Uh. Kas man pasidarė..? Kažkokia nesava. Siaubingai keistai atrodau sau pati. Buvau išėjus pasivaikščiot ir ne kartą, tiesiog šiaip sau. Bet vienuoliktą valandą išeit ir grįžt pusę dviejų- nebuvo dar taip. Visą laiką ėjau. Buvau miške, klampojau sniege. Nesvarbu, kad sniego iki kelių ir baisiai šalta. Tada perėjau beveik per visą Sveikuolių Taką ir grįžau per parką. Nemažą lanką dėjau.
Paskui galva atrodė lyg kažko pripilta. Pilna minčių, kurių išvaryt neišeina. Ėmiausi patikrinto būdo- meditacijos. Bet nepadėjo kažkaip tai taip va. Be galo noriu išmokti medituoti. Noriu lankyt Jogą. Man rodos, Alytuj yra kažkoks jogos centras. Turiu dvi priežastis, dėl kurių ten eit noriu- 1. Darant tuos pratimus iš galvos išeina absoliučiai visos mintys, kūnas tampa lankstesnis. 2. Gal.. leis mest muziką :D Juk mama ištisai tik ir ėda protą, neva lankyk sporto būrelį. Jeigu lankyčiau tris papildomus dalykus vienu metu tai po pamokų varyčiau į kokią tai muziką, paskui staigiai į dailę ir galų gale į tą mistišką trečią. Grįžčiau namo devintą kokią. Padaryčiau namų darbus ir eičiau gult. DIEVE. Nenoriu taip, jokiu būdu :(
Dieve, leisk mest muzikos mokyklą...
Labai nekenčiu, kad man nuo pat vaikystės įskiepytas tikėjimas Dievu. Na, ne Dievu bet Jėzumi. Aš jo baisiai nemėgstu. Man jis atrodo kaip psichas. O Dievas man geras draugelis. Aš nė velnio nenutuokiu, kas tas Dievas. Ar jis Jėzaus tėvas ar ne, man tas pats. Tiesiog kažkoks Dievas. Greičiausiai jis yra Atsitiktinumas ,ar Naujoko Sėkmė ,ar šiaip Sėkmė. Jis yra tos mistiškos jėgos, kurių pagalba mums sekasi arba nesiseka gyvent. Tokia tai mano filosofija...

garsas, kai padedi telefono ragelį.

Nekenčiu šito pasaulio. Bent kol kas. Kol nesibaigė šita šalta savaitė.
Net nebeįsivaizduoju ko man reikia, ko aš noriu. Kaip kokia lėlė- reikia, tai imk ir žaisk. Nematau jokių žmonių, tik pati save. Tik įsivaizduoju knygų herojus ir visą dieną praskaitau. Darau namų darbus, nors kitą dieną visvien niekur neisiu. Atrodo, esu lygumos vidury ir stoviu viena. Stoviu viena, atrodo per anksti patekus kur nereikia. Kuo daugiau būnu su žmonėm, tuo labiau imu suprast , kad jie apsimetėliai. Ypač suaugę. Anie visada nori žinot, ką tu darai, darei, darysi, kodėl. Aš nenoriu, kad jie žinotų, ką aš dariau. Patys kalti, kad jiems į akis krenta melas.
Apsidairius minioj, pamatau, jog aplink nėra nei vieno bendraamžio. Tik vienas stovi toli toli ir aš jo nematau.
Tikrai patekau, įsivėliau per anksti į šitą suknistą šūdą.
Atrodo, likau visiškai viena vėl. Dėl to vis labiau grimztu į save, užsidarau vienumoj. O visur lendantiems žmonėms rodau špygą.

Žinot, skaitau "apsikabinkim" blogą rimtai. Neįsivaizduoju, kas iš tikro yra žmogus, kuris jį rašo, kas jam darosi. Bet man ir nesvarbu. Tas žmogus, o gal ir ne žmogus yra mano pavyzdys. Vot tak. Žmogus, kurio asmenybės internetas nežino, o mato tik jo kuriamus dalykus.