kas žino

Atostogos.
Sucks. Kam jų reikia. Kad daugiau laiko galėtum praslampinėt namie ir galvot ką čia padarius, kad laikas greičiau bėgtų arba kad lyt nustotų?
Nieko aš nebežinau. Dažniausiai atsirandantys žodžiai mano kalboj- "kažkas,kažkaip,kažkur,kažko".
Galėčiau kiaurą dieną varvint akis prie kompo. Taip, galėčiau. Bet kažkodėl nevarvinu. Išvarvinau jau viską,ką turėjau. Trečiadienį. Galinga priešingybė buvo. Tarp tobulybės ir kažkokio kvaišalo. Kvaišalo neturiu galvoj narkotikų, alkoholio ar pan. Kvaišalas man- nesąmonė. Absoliuti nesąmonė. Tokia, kurios sveikas protas nesugeba suvokt.
Nebenoriu jau nieko. Net dbgt. Nors įsijungiu ir žiūriu neatplėšdama akių, bet noro įsijungt nėra. Greičiau protas sako, kad įsijungus pagerės savijauta. Bet pasąmonė išsijungė.
Galvoj iškilo "I'm your villain" žodžiai:

I know what I am
And I'm your villain
Oh no, I don't give a damn
If I'm your villain.


Mano kvailos smegenys kažkaip nesusiprotėjo, kad jau atostogos. Pabundu aštuntą, miego užsimanau vienuoliktą.
Neišdegs. Sėdėsiu iki dvylikos ir ne mažiau. Kad ryt atsikelčiau dvyliktą ir reikėtų mažiau vaikščiot iš kampo į kampą, stumiant laiką pirmyn.

Perskaičiau knygą vakar. "Keturi tankistai ir šuo". Apie karą. Antrą pasaulinį. Iš pradžių galvojau, kad bus durna knyga. Nes perskaičius pirmą pastraipą galvoj jau buvo klausimai, kokie turėtų būt vadovėly. Viskas aiškiai parašyta- kur vyksta, kas vyksta, kaip atrodo Jefimas, kaip atrodo Janekas, kas yra Šarikas, koks yra Šarikas ir t.t. Juokingai lengvas tekstas.
Bet šiaip gera knyga. Tik pabaiga gal kiek nusaldinta, bet šiaip gerai viskas.

Žodžiu, mėgstamiausias mano užsiėmimas yra atsijungt. Žiūrėt filmą, žiūrėt dragon ball, klausyt Enigmos ar panašiai, žiūrėt Violet Hill klipą, skaityt knygą, žiūrėt į debesis, važiuot dviračiu ten, kur yra žmogus du. Čiaudėt. Arba juoktis iš kažko. Kai akimirką visiškai negalvoji, kas darosi aplink. Ir viskas susitvarko.

from the rooftops i remember

Užkniso žiema jau visai :<
Jaučiu ir aš jau žiemą užknisau.
Bet žiema turi išskirtinį bruožą- jos metu miegas labai saldus ir kartais ryte pažiūrėjus pro langą atrodo, kad lauke šilta ir smagu.
Bet šiaip netveriu noru atsidurti ten, kur "long and dark december". Violet Hill. Va ten tai vieta. Neprilygsta nusususiam ir šunų nušiktam miškeliui prie namų, kur iki smegenų įsiskverbus prakeikta civilizacija.
O aš toliau atkakliai ieškau vietos, kur galėčiau vaikščiot. Centras, bažnyčia, Senas namas- netinka. Per daug miesto. Minėtasis miškelis taip pat per daug persismelkęs. Miškas prie stadiono jau užkniso, nes vaikščiojau ten kiauras dienas.
Dar vienas argumentas, dėl ko laukiu vasaros. Vasarą turėsiu vienintelę transporto priemonę, kurią galiu vairuoti- dviratį. Ir galėsiu važiuot ten, kur violetinės kalvos ir sutikt ten Žmogų Du. Tipo Dievą, ar kažką tokio.