Man atrodo, per dažnai rašau. Bet nebesvarbu. Internetas (ne)beribis.
Gavau reikiamą dozę grynosios medžiagos tiesiai į smegeninę. Įsivaizduoju: guli toks kalnas nesutvarkytų ir neišrūšiuotų minčių tokioj uždaroj baltoj patalpoj su daug daug daug stalčiukų. Ir aš turiu viską išrūšiuot, ką reikia prikurt ir sudėt į stalčiukus. Is it real? Ja, meine Mutter.
Tai kur tie žmogai dingo, kai jų staiga prireikė? Išnyko į niekur? Ar tiesiog padarė dingau? Šuo dingo. Dingo šuo..
Smagu dabar būtų turėt kažką šalimais. Na ja, amžinas mano šauksmas. Ne, vaikeli, nėra čia to kažko. Ir jo tu išvis net nepažįsti. Kurgi tu, kažkas? Atrodo, kad likau viena su savo keista ,taip jau švelniai tariant, galva.
Joje telpa vyskas. Absoliučiai vyskas. Ten gyvena kažkas nematerialiu pavidalu.. Ir kol tas kažkas materializuosis aš viską dedu šalin. Ir gyvenu su mirusiais ir išgalvotais žmonėm ir ne žmonėm.
Ir kaip gerai, kad jie tikrai mirę arba visiškai išgalvoti...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą