Kas yra normalus?

Man dabar iškilo toks klausimas.
Mes bandom būt nenormalūs. Žiūrim į sieną ir šifruojam durų požymius. Skaitom knygą, kurios niekas neskaito. Klausom tą pačią muziką trejus metus ir nieko naujo savo gyveniman neįnešam.
Argi tai nenormalumas?
Absolutely not.

O aš nieko nenoriu, žinokit. Tiesą sakant tenoriu kokių trijų dalykų ir galėčiau sau ramiai stumdyt dieneles ir galvot apie visokius durnus dalykus, like "kokia gyvenimo prasmė" arba "kaip sunaikinti Juos" arba bandyt įsivaizduot kosmosą.
Kažkurią dieną man atėjo į galvą klausimas- Kodėl žmogus negali įsivaizduoti beribės erdvės? Kodėl viskam turi būt sienos?

Ir ką tik man susiėjo galvoj du dalykai- vis dažniau mano aplinkoj pasirodantis žodis "nolife" ir atsijungimas. Tai štai kas per velniava su manim dedasi. Prieš kokius du mėnesius tenorėjau žiūrėt dbz, žiūrėt toliau, toliau. Dabar noriu žiūrėt toliau, kad galėčiau atsijungt nuo pasaulio ir dėt ant visų.
O gyvent nusispjovus į visus daug lengviau. Pirmadienis buvo geriausia savaitės diena, nes tikrai dėjau ant visų, liaudiškai tariant. Nusispjaut, ką Jūs apie mane galvojat ir panašiai.

neįsivaizduoju kas bus toliau, bet man ir nerūpi. Noriu gyvent atsijungus nuo pasaulio.