paklausykit būtinai Pink Floyd. kai klausau niekaip negaliu suprast kokiam reikia būt, kad sukurtum tokius šedevrus.
ir Dire Straits vėl grįžo į galvą. būtent jų plokštelė šiandien suksis ant patefono.

thats all

viskas, galvoju. Mano misija baigta. Galiu ramiai eit miegot.
Na bet negaliu eit miegot. Tiesiog negaliu. Nors nuo tada, kai perskaičiau "jūsų pasąmonės galią" galiu užmigt net su labiausiai dūzgiančia galva, dabar aš negaliu eit miegot.

DABAR viskas yra tobula. Tobula akimirka. Prislopintas aplinkinis triukšmas, maloniai dūzgianti dėžė, šiluma, vaizduotė. Tobulybė. Šalta, vaisku ir viskas didelėje erdvėje. Pieva, akmenys. Gyvūnas. Debesys, saulė. Vėjas, gairinantis veidą ir šiaušiantis plaukus. Magiški skaičiai ir retos akimirkos.

"spend your whole life living in the past.
going nowhere fast"

Coldplay- Glass Of Water. Idealiai tiko šitie žodžiai nuotaikai.

aaaa mžinai

Labai labai tobula akimirka dabar. Labai.
Rodo kaip Brazilai kapojasi su Dramblio Kaulo Krantiečiais.
Runis paskleidė savo kvapą.
Lietus barbena į stogą.
Galvoj skamba kažkokios dainos.
Juokiuosi.

Antrą dieną galvoju tą patį?

so where did we loze our way?

Po lietaus vaizdas nuo mano stogo -pasakiškas. Debesys įvairiausių formų ir spalvų, o nuo Nemuno kyla rūkas.
Na o man visas smegenis iš galvos meta lauk Malcolm Lincoln. Visvien kada nors turės atvažiuot į Vilnių. Kažkaip labai man jie įsivėlė į galvą ir niekaip nenori išlįst. Ir aš pati nenoriu, kad jie išlįstų. Nors nebeatsimenu kada klausiau Siren, žinau, kad nuo jos dešine kūno puse bėga šiurpuliai. O "Where did we loze our way" sukasi ir sukasi mintyse. O playliste sukasi ir sukasi "Veereval Lumel".

Summer :}

Bit of hope

Mažytė dalelė vilties mano gyvenime. Nors viltis- durnių motina, ji niekad nemiršta. Turiu mažytę dalelę vilties, kad viskas baigsis. Kad gyvensiu sau ramiai ant stogo,kad šalia manęs bus žmogus, kurio labiausiai reikia. Viltis, kuri tikisi visa ko geriausio. Viltis verkti džiaugsmo ašarom.

Give me bit of hope now, help me through the night

Šitie žodžiai man per daug gražūs, kad juos suprasčiau.
Taip,ta daina per daug graži eurovizijai.
Jos klausant tiesiog atsiduri ten. Ne ant stogo, ne ant violetinių kalvų, bet ten. Ten, kur viskas tobula. Kur nėra jokių bėdų, rūpesčių. Kažkur aukštai, kur niekas tavęs nemato. Kur pasijunti esąs reikalingas tik pats sau. Pasauliui tu- niekas, bet be tavęs tas pasaulis neegzistuotų. Mažumos nano.
Taigi, sėdi ten aukštai, žiūri į pasaulį, gyveni santaikoj su pačiu savim. Ir turi šalia kažką tobulą ,kuris visada suprastų.
Ar jums taip nebūna, kad paima kažkoks nervas kai nesiseka, kai viskas blogai ir nori pasiguost, o tas, kuriam bandot pasiguost pradeda patarinėt?
Norėčiau rasti tą kažką tobulą. Tobula būtų tada, kai galėtum išsakyt viską, kas galvoj susidėję ir nesulaukt patarimų.

Siren in my head is making awful sound

Viltis mano galvoj kaip sirena. Sklinda bangom, atsimuša ir grįžta.