shit happends

kiek kartų norėjau, kad Jūs nutiltumėt? Kiek laiko maldavau dangaus, kad užsičiauptumėt ir baigtumėt kankint mano esybę savo plepalais? Sėdėjau sukandus dantis, laukdama, kol mano maldos išsipildys. Deja, jos neišsipildė. Laukiau savaitę, mėnesį, metus, bet Jie nenutilo. Ūžė, gaudė, rėkė, zyzė. Nusispjoviau į Juos. Atsitvėriau nematoma siena, kurios Jų nematomos žodžių strėlės nežeidžia.
Deja, aplinkybės keičiasi.
Anuomet įkritau į duobę, kurioje knibžda piktų padarų. Smulkių, bet skaudžiai kandančių. Nekenčiau jų. Bandžiau išlipti iš tos duobės. Kartais atrodydavo, kad pagaliau pavyks išsikapanoti, bet nuslysdavau atgal į gilumą. Ir vieną dieną mane, iš duobės kažkas ištraukė.
Dabar man nebeleidžiama niekur eiti, kad neįkrisčiau į duobę. Bet negaliu gyventi be tos duobės. Kad ir kaip jos nekenčiu, per tiek laiko ji tapo lyg mano namais. Nekenčiamais, bet visvien namais.

Shit happends.
panašiai būna Age Of Empires II. tave puola, o tu niekaip negali atsigint tų priešų. Trūksta išteklių. Tada pasistatai milžinišką sieną. Kurį laiką tave vis dar puola, bet paskui nutyla. Ir sėdi savo suknistoj tvirtovėj už sienos. Taip nebeįdomu, kad tenka juos pult pačiam.

Rytoj važiuoju į Vilnių. Ka ten veiksiu nežinau. Norėčiau nusipirkt bilietą ir važiuot kur nors. Pasiklyst ir pačiai bandyt rast kelią namo. Valandą kratytis trūlike. Žiūrėt, kaip skuba vargšai studentai. Klausytis, kaip keikiasi rusė bobutė.

Jaučiuos kažkokia tuščia. Jausmo nulis. Nei gerai, nei blogai. Jokio susidomėjimo. Jokios nevilties. Šaukiuosi pagalbos...