Mažytė dalelė vilties mano gyvenime. Nors viltis- durnių motina, ji niekad nemiršta. Turiu mažytę dalelę vilties, kad viskas baigsis. Kad gyvensiu sau ramiai ant stogo,kad šalia manęs bus žmogus, kurio labiausiai reikia. Viltis, kuri tikisi visa ko geriausio. Viltis verkti džiaugsmo ašarom.
Give me bit of hope now, help me through the night
Šitie žodžiai man per daug gražūs, kad juos suprasčiau.
Taip,ta daina per daug graži eurovizijai.
Jos klausant tiesiog atsiduri ten. Ne ant stogo, ne ant violetinių kalvų, bet ten. Ten, kur viskas tobula. Kur nėra jokių bėdų, rūpesčių. Kažkur aukštai, kur niekas tavęs nemato. Kur pasijunti esąs reikalingas tik pats sau. Pasauliui tu- niekas, bet be tavęs tas pasaulis neegzistuotų. Mažumos nano.
Taigi, sėdi ten aukštai, žiūri į pasaulį, gyveni santaikoj su pačiu savim. Ir turi šalia kažką tobulą ,kuris visada suprastų.
Ar jums taip nebūna, kad paima kažkoks nervas kai nesiseka, kai viskas blogai ir nori pasiguost, o tas, kuriam bandot pasiguost pradeda patarinėt?
Norėčiau rasti tą kažką tobulą. Tobula būtų tada, kai galėtum išsakyt viską, kas galvoj susidėję ir nesulaukt patarimų.
Siren in my head is making awful sound
Viltis mano galvoj kaip sirena. Sklinda bangom, atsimuša ir grįžta.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą