Taigi, per tą laiką, kol iš manęs buvo atimtas internetas spėjau perskaityt knygą. "Anokia čia knyga", pasakysit. Tai Vytautės Žilinskaitės "Robotas ir peteliškė". Visos istorijytės šitoj knygoj turi moralą. Labai įsiminė istorija, kurios pavadinimo neprisimenu.
Ten rašė apie tai, kaip berniukas skrido lėktuvu ir svajojo būti lakūnu, tempti paskui savo lėktuvą šimtą rogučių su vaikais. Tuo tarpu gulbinas ar tai antinas svajojo išmokti skraidyti ir užaugti dailiu ir stipriu antinu ar tai gulbinu. Tebūnie antinu. Ir rudenį antino šeima pakilo skristi į Afriką. Antinas mėgavosi džiaugsmu, kai staiga iš priekio atskrido didžiulė metalinė mašina, galingomis turbinomis traukdama orą. Sudegė trys iš keturių lėktuvo variklių. Berniukas džiaugėsi: "mama, mama, žiūrėk, kaip mes greitai leidžiamės. Juk apačioje jau aerodromas, ar ne?". "Aerodromas..." tarė mama bekraujėmis lūpomis, o širdyje meldė, kad tik neprarastų savo vienintelio sūnaus, dar nespėjusio patirti gyvenimo džiaugsmo... Lakūnas sugeba nuleisti lėktuvą ant pievos. Berniukas randa antiną, jam iš kaklo srūva kraujas...
1 komentaras:
Oi, Žilinskaitė... Turbūt liūdniau net už Biliūną :( kažkada, kai dar buvau maža, iš bibliotekos pasiėmiau jos knygą "Kelionė į Tandadriką". Patiko pavadinimas ir viršelis. Bet perskaičiusi neprisimenu, ar verkiau - prisimenu tik, kad buvo labai, labai nemalonu. Galų gale ta knyga buvo apie draugų išdavystę.
Nelaikyčiau to literatūra vaikams.
Rašyti komentarą