Grįžau iš to išsvajoto Vilniaus. Ir ką? Nieko.
Dvi dienos, juoda ir balta. Ryškus kontrastas tarp šitų dienų.
Pirma diena buvo balta. Radau savo Vilnių. Tiesiog atėjau į tą vietą ir pasakiau pati sau - "tai mano Vilnius". Ta vieta- Akropolis. Bet ne tos parduotuvės ir ne tas bruzdesys, o aplinka mane keri. Mane žavi dydis. Negaliu nesižavėti ta gana atokia civilizacija. Apėjau visą Akropolį ir radau vieną vietą, kurios, atrodo, beveik ilgėjausi. Stovėjimo aikštelės kampas, nutviekstas saulės šviesos. Mašinų nėra, pučia vėjas, o šalia mažytis miškelis. Perėjus tiltą yra siauras takelis, kažkur vedantis. Taip ir nespėjau pažiūrėti, kur jis veda...
Antra diena - visiškai juoda. Tik rytas buvo nuostabus. Bet šiaip- nieko daugiau. Katedros aikštėj buvo pilna kažkokių piktų žmonių- vienas supyko, kad nufotografavau, antram buvo maža vietos plačiam šaligatvy, trečias žiūrėjo į mane kaip į kažkokią purviną nusmurgėlę. Nepagerėjo ir dėl to, kad kairys batas nutrynė pūslę.
Jah, faken vasara. Nais :}
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą