naujas atradimas

I.
Jau seniai su bratka norėjom sužaist kartą kitą online aoe2, bet vis nesigaudavo. Po metų aš visą tą mėšlą atsiminiau ir ilgai bei nuobodžiai bandžiau įjungt online žaidimą. And finally i did it.
Vakar buvau neįtikėtinai sutriuškinta kažkokio ispano. buvo labai liūdna, nes aš jau kokius šešis metus žaidžiu aoe. ir buvau niekingai sutriuškinta. tai reiškė, kad reikia iš naujo mokytis.
Bet šiandien pajutau, koks yra tikrasis "prisisiurbimo prie kompų" noobų gyvenimas.
nerviniesi ,bandydamas pakeisti likimą, kuris jau ir taip aiškus. skauda akis (prie to gal prisideda ir tai, kad mama su vandens srove "praplovė" akis) ir skauda galvą. teks prie to priprast.

II.
Šiandien klausiau "Pechal". Ten nereali gitaros partija. Nu, ir žodžiai nerealūs. kaip visada.. Bet aš tikrai mokysiuos grot gitara. Tyliai, ramiai. Sau. O kai išmoksiu grot paprasta, grosiu elektrine. Taip gerai turėtų skambėt.. spakoynaja noch, pechal, peremen. gruppa krovi. zvezda po imeni solnce. nu žodž, visi kino gabalai. Tai va, turėsiu kada nors elektrinę gitarą. Ir mokėsiu ja grot. Gyvensiu pirmam aukšte Vilniuj. Pasikviesiu priplaukusius, bet ramius ir susimąsčiusius draugus ir visi kartu prie arbatėlės grosim. Už lango bus naktis ir virš galvų bildės pensininkai...

pabaiga atsotogų

tai va, jau antras filmas mano senų, rusiškų, maištingų, trūkčiojančių, ne iki galo suprantamų, bet įdomių filmų kolekcijoj. Šį kartą trumpametražis. Be titrų. Bet kalbų ten tikrai nedaug. visai nėra beveik. jį žiūrėsiu tada, kai reikės pusvalandžio ramybės ir geros muzikos. Ir gero veido. To veido, kuris primena, kad būdamas kažkoks kitoks nebūtinai turi būt atstumtas.

Кино - Закрой за мной дверь, я ухожу

konec kanikul 1986

"fuck you with all of your shit !!!"

"taip žmonės ir palieka jį, nesuprasdami, kad šis buvo vienintelis ir tikriausias draugas"


Šiandien nešiojau knygas iš lentynų į rietuves ant grindų. Man labai patiko, nes pamačiau, kiek man dar reikia perskaityt. Ir man pasidarė labai gaila tų, kurie knygų neskaito. Man atrodo, kad būtent knygos (ne knygos, o jų turinys) užpildo žmogaus protą ir deda pagrindus kūrybai ir šiaip pasaulio suvokimui.
Nu jo, šiaip kai pagalvoji, tai visą tai kalba kažkokia eilinė trylikametė, kuri nelabai supranta kas per velnias yra šitas pasaulis ir apsimeta, kad labai supranta viską. Ups.

"baltas sniegas, pilkas ledas
ant sudaužytos žemės
kaip antklodė
čia miestas ant kelio
ir virš miesto debesys
slepiantys dangišką šviesą
o virš miesto- geltona migla
miestas jau tūkstančius metų
gyvena po žvaigžde
vardu Saulė..

ir du tūkstančius metų čia karas
karas dėl nežinomos priežasties
karas- jauniems
kaip kova prieš raukšles
raudonas, raudonas kraujas
po valandos susigėrė į žemę
po dviejų jau buvo žolė ir gėlės
po trijų žemė vėl buvo gyva
sušildyta spindulių žvaigždės
vardu Saulė...

ir mes žinom, kad taip visad buvo
kad fortūna myli tą,
kuris gyvena pagal savas taisykles
tą, kuris miršta jaunas...
jis nepamena žodžio "taip" ir žodžio "ne",
jis nepamena titulų ar vardų,
jis galėtų pasiekti žvaigždes
nesuprasdamas, kad tai tėra svajonė
sudegtų, susivltų žvaigždėj
vardu Saulė..."

try to sing along with me

jaaaaaa meine mutter!!
patvarkiau pagaliau žydrus.
bet šiaip tai sapnavau žiauuuriai krūtą sapną.
eh.
hm. katė pas mus atsirado. trypčioja visur dabar. ir šika.
o sapnavau... galvą. geltoną galvą, juodą galvą. šūdai, bet TOS juodos galvos nesusapnavau. tik vienąkart kadaise.

niam nam nam

Man atrodo, per dažnai rašau. Bet nebesvarbu. Internetas (ne)beribis.
Gavau reikiamą dozę grynosios medžiagos tiesiai į smegeninę. Įsivaizduoju: guli toks kalnas nesutvarkytų ir neišrūšiuotų minčių tokioj uždaroj baltoj patalpoj su daug daug daug stalčiukų. Ir aš turiu viską išrūšiuot, ką reikia prikurt ir sudėt į stalčiukus. Is it real? Ja, meine Mutter.
Tai kur tie žmogai dingo, kai jų staiga prireikė? Išnyko į niekur? Ar tiesiog padarė dingau? Šuo dingo. Dingo šuo..
Smagu dabar būtų turėt kažką šalimais. Na ja, amžinas mano šauksmas. Ne, vaikeli, nėra čia to kažko. Ir jo tu išvis net nepažįsti. Kurgi tu, kažkas? Atrodo, kad likau viena su savo keista ,taip jau švelniai tariant, galva.
Joje telpa vyskas. Absoliučiai vyskas. Ten gyvena kažkas nematerialiu pavidalu.. Ir kol tas kažkas materializuosis aš viską dedu šalin. Ir gyvenu su mirusiais ir išgalvotais žmonėm ir ne žmonėm.
Ir kaip gerai, kad jie tikrai mirę arba visiškai išgalvoti...

Tu gyvas. O jeigu ne,tai aš mirus.

Lipau laiptais į pridvėsusį kambarį. Ir prie pat durų pykšt mintis.
Dabar mano gyvenimas- panašus į šitą filmą. Mano filmą. Kurio niekas nematė. tik tie, kurie tokie, kaip aš dabar. Šitokie užguiti kampan, užsikloję kojas kažkokiu užtiesalu ir besišildantys elektriniu radiatorium. Jo, aš visada sakiau, kad šaltis geriau negu šiluma. Tai va.
Aš viena proto dalim šiek tiek panaši į narkomanę. Aišku aš nežinau, kaip jaučiasi narkomanai. Bet man atrodo, kad šitaip.
Šitokie iškvaišę dėl vieno daikto.

mm, boshetunmay...

Nesistengsiu rašyt kažkaip gražiai ir įdomiai. Nesistengsiu būti geresnė, negu esu. Jap, aš esu visiška klaidų mašina. Klaida ant klaidos, bet jas visas užmaskuoju kažkuo teisingu.
Šiandien. Šniadien. šaninden.
Šiandien? Kas buvo šią dieną? ir kodėl buvo, po galais? Kodėl ne YRA??
nekalbėsiu apie tai, kas buvo. Ir ne apie tai,kas bus.
Bet aš perskaičiau knygą. Vadinasi "O jeigu taip būtų buvę iš tikrųjų...". Suvalgiau per du vakarus. Šiaip įdomi. Kartais per daug dialogų ir per daug kalbėtojų. IR galėtų būti dvigubai storesnė. Nes pabaiga tai tikrai mėšlina. Kažkaip per staigiai baigiasi. Bet toj knygoj buvo labai labai gera.. mintis. Bet aš nenoriu jos rašyt.

Aš išvis žiauriai klaikiai nemėgstu dalintis tuo, kas yra mano. Ne materialine prasme. Mintimis. Bet ne visomis nesidalinu. Yra minčių, kurias norisi pasakyti. Tiesą sakant, tai visas mintis norisi pasakyti. Bet aš niekas su niekuo nesidalinu savu pasauliu. NIEKAD. Gal dėl to man taip sunku yra bendrauti ar kaip čia pasakius. Mano pasauly yra mano muzika, mano filmai, mano knygos, mano mintys, mano vaizduotė, mano protas ir mano pasaulis. Ir jau išmokau, kad visada savo nuomonę reikia pasilaikyti sau, nes kitaip pikti žmonės negyvai užmėto kandžiais žodžiais.
Zum beispiel:
Man atrodo, kad Coldplay supopsėjo. Pasiilgau senojo Coldplay skambesio, tos eksperimentinės muzikos ir jausmo. Dabar liko kažkokia balalaika ir muzika dėl pinigų. Čia man taip atrodo. Na ir aš parašiau komentaruose. Ir spėkit, kas atsitiko? Au ja, mane tiesiog užspaudė pasipiktinimais, kad tai aš čia kvaila, kad nesuprantu, kas yra tikras popsas, kad jeigu noriu popso, turiu klausyt bieberio, kad jie keičia savo įvaizdį, kad jie dainuoja tai, ką jaučia, kad jie yra tikrieji artistai. Ir tik vienas buvo toks hm, jautresnis žmogus, kuris pasakė, kad taip jau būna ir kad jis lygiai taip kaip aš mėgsta senąjį Coldplay skambesį, bet tuoj juk Kalėdos, taigi linksmiau. Leisk jiems būti, kokie yra.
Na tai va. Ar ne geriau savo nuomonę pasilaikyti sau?

Ir dar vienas pavyzdys.
Net кино klipe parašius, kad "man labai patinka ta vieta, kai jis rodo faką konduktorei" man kažkas atkirto, kad "sorry, but it looks like to be stupid". Tai kokia prasmė tada išvis kažką sakyt, jeigu tave visvien užtryps armija tau prieštaraujančių..?
Tai taip, kas nors matyt galvoja, kad "koks skirtumas, sakyk visvien".

Tada aš sakau:
Taip, aš esu silpnas žmogas. Emociškai? Nu, jo. Ant manęs lengva "užstumt" ir iš manęs išsišaipyt. Tada man sugenda nuotaika visai dienai ir daugiau. Nes aš ir taip puse galvos visada verkiu. Taigi pirmyn, vaikeliai, taip ir toliau. Raižykit, skaldykit, muškit mane. Nu taip, skamba kaip durnos emo virksnojimas. Ne, aš ne emo. Ir aš ne durna. Man pačiai mano raštai atrodo, kaip durnos emo raštai. Nu ir kas..?