Viso gero

Šiandien išvažiuoju į stovyklą. Grįšiu nežinau kada.
Kai iki stovyklos buvo koks mėnesis, apie ją išvis pagalvodavau retkarčiais. Tik šiaip įsivaizduodavau, kaip sėdžiu autobuse. Likus savaitei ėmiau žiūrinėt daiktų sąrašus, daugiau galvojau apie ją.
O šiandien ir bijoti ėmiau. Net nežinau kodėl bijau, bet tiesiog bijau.


Bet perskaičiau dar vieną Haruki Murakami knygą. "Prisukamo Paukščio Kronikos".
Knygos nepirkau ir nesiėmiau iš bibliotekos, o pasiskolinau. Gaila, dėl to negalėjau perskaityt lėtai, po vieną žodį, neturėjau laiko visko gerai perprasti.

Knygos tiesiog neįmanoma nupasakoti. Tai tiesiog tipinis Murakami bruožas- perskaičius atsimeni tik veikėjus, maždaug ką jie veikia, bet visko papasakot neįmanoma. Žodžiu perskaitai, nieko neatsimeni, bet žinai ,kad buvo gera knyga.
Bet šitos knygos išskirtinis bruožas- daugybė klausimų. Visą laiką jų tik daugėja. Kai atrodo, kad pagaliau jau sužinosi atsakymą, pasakotojas prasmenga skradžiai žemę.
Paprastai visose knygose atsakymai išaiškėja pabaigoje. Tačiau šitoje knygoje palikta apsčiai vietos tau pačiam.

I WANT MY MTV

Dire Straits!

http://www.youtube.com/watch?v=hDpMqKSrr7Y

Money for nothin' and your chicks for free

what the hell?

Dvilypis jausmas kyla iš smegeno. Pojūtis laisvės ir apgailestavimas. Ir noras maniakiškai juoktis. Kaip išprotėjusiai. HAHAHAHA...
Kas gi atsitiktų, jeigu staiga koks nors programeris ištrintų facebooką? |Pusei mūsų matyt depresija atsirastų. Mums jau įaugo maniakiškas noras dalintis viskuo. Dalintis, dalintis, dalintis. waaaaaah. Man jau nusibodo tas facebookas. Nu-si-bo-do.

HAHAHAHAHA....

neprieštarauk sau

Grįžau "nuo jūros".
Pirmas žingsnis į vasarą.
Praeitą kartą kažkaip jaučiau, kad bus blogai. Šįkart pavyko nuskandinti tokias mintis, ir buvo gerai. Tikrai gerai. Tikrai.
Numynėm dviračiais apie 40 kilometrų, į Palangą ir atgal. Mano dviratis buvo tikrai sušiktas, nes per mažas man. Labai skaudėjo kelius. Ir bėgiai nepersimetinėjo.



Privalai tvirtai tikėt savim ir viskas bus gerai. Tikrai gerai.

žinai ką?
FUCK YOU.

SOS

Siunčiu signalą į bekraštes interneto platybes.
Ar yra tokių žmonių, kurie DAR tebežaidžia Age Of Empires II ? Ir tokių, kurie gerai žinotų jo veikimo principą? :D

Jau visą valandą, jei ne daugiau, vargstu prie to prakeikto žaidimo. Jau antrą kartą jis atsisako veikti. Ir kodėl? Windows net nevargsta ieškot. Faken windows.
Taip ir knisuosi po visus dll'us ir kitokius mėšlus. FU.


:(

specialus

Kaip Bepelis norėjo žaist futbolą. Labai verkė jis, kai Portugalai aplošė Korėjos Liaudies Demokratinę Respubliką 7:0

aaaa mžinai

Labai labai tobula akimirka dabar. Labai.
Rodo kaip Brazilai kapojasi su Dramblio Kaulo Krantiečiais.
Runis paskleidė savo kvapą.
Lietus barbena į stogą.
Galvoj skamba kažkokios dainos.
Juokiuosi.

Antrą dieną galvoju tą patį?

geros dienos!

Grįžau iš to išsvajoto Vilniaus. Ir ką? Nieko.

Dvi dienos, juoda ir balta. Ryškus kontrastas tarp šitų dienų.
Pirma diena buvo balta. Radau savo Vilnių. Tiesiog atėjau į tą vietą ir pasakiau pati sau - "tai mano Vilnius". Ta vieta- Akropolis. Bet ne tos parduotuvės ir ne tas bruzdesys, o aplinka mane keri. Mane žavi dydis. Negaliu nesižavėti ta gana atokia civilizacija. Apėjau visą Akropolį ir radau vieną vietą, kurios, atrodo, beveik ilgėjausi. Stovėjimo aikštelės kampas, nutviekstas saulės šviesos. Mašinų nėra, pučia vėjas, o šalia mažytis miškelis. Perėjus tiltą yra siauras takelis, kažkur vedantis. Taip ir nespėjau pažiūrėti, kur jis veda...

Antra diena - visiškai juoda. Tik rytas buvo nuostabus. Bet šiaip- nieko daugiau. Katedros aikštėj buvo pilna kažkokių piktų žmonių- vienas supyko, kad nufotografavau, antram buvo maža vietos plačiam šaligatvy, trečias žiūrėjo į mane kaip į kažkokią purviną nusmurgėlę. Nepagerėjo ir dėl to, kad kairys batas nutrynė pūslę.

Jah, faken vasara. Nais :}

shit happends

kiek kartų norėjau, kad Jūs nutiltumėt? Kiek laiko maldavau dangaus, kad užsičiauptumėt ir baigtumėt kankint mano esybę savo plepalais? Sėdėjau sukandus dantis, laukdama, kol mano maldos išsipildys. Deja, jos neišsipildė. Laukiau savaitę, mėnesį, metus, bet Jie nenutilo. Ūžė, gaudė, rėkė, zyzė. Nusispjoviau į Juos. Atsitvėriau nematoma siena, kurios Jų nematomos žodžių strėlės nežeidžia.
Deja, aplinkybės keičiasi.
Anuomet įkritau į duobę, kurioje knibžda piktų padarų. Smulkių, bet skaudžiai kandančių. Nekenčiau jų. Bandžiau išlipti iš tos duobės. Kartais atrodydavo, kad pagaliau pavyks išsikapanoti, bet nuslysdavau atgal į gilumą. Ir vieną dieną mane, iš duobės kažkas ištraukė.
Dabar man nebeleidžiama niekur eiti, kad neįkrisčiau į duobę. Bet negaliu gyventi be tos duobės. Kad ir kaip jos nekenčiu, per tiek laiko ji tapo lyg mano namais. Nekenčiamais, bet visvien namais.

Shit happends.
panašiai būna Age Of Empires II. tave puola, o tu niekaip negali atsigint tų priešų. Trūksta išteklių. Tada pasistatai milžinišką sieną. Kurį laiką tave vis dar puola, bet paskui nutyla. Ir sėdi savo suknistoj tvirtovėj už sienos. Taip nebeįdomu, kad tenka juos pult pačiam.

Rytoj važiuoju į Vilnių. Ka ten veiksiu nežinau. Norėčiau nusipirkt bilietą ir važiuot kur nors. Pasiklyst ir pačiai bandyt rast kelią namo. Valandą kratytis trūlike. Žiūrėt, kaip skuba vargšai studentai. Klausytis, kaip keikiasi rusė bobutė.

Jaučiuos kažkokia tuščia. Jausmo nulis. Nei gerai, nei blogai. Jokio susidomėjimo. Jokios nevilties. Šaukiuosi pagalbos...

do not

Buvau kine šiandien. Žiūrėjau Iron Man 2.
Man atrodo, kad filmas neblogas. Daugmaž nebuvo to nuobodumo, kuris būna antrose dalyse.
Bet ir nebuvo tokios nuolatinės įtampos, kuri buvo pirmoj daly. Kai žiūrėjau pirmą dalį, tiesiog negalėjau mąstyt apie ką nors kitką ir iš jaudulio net drebėjau. Šiandien tik vienoj vietoj buvo baisu.
Bet apskritai... pirma dalis geresnė.

i'm here, in the desert

Sooooo
I"m back >:D
Ir vėl! visiškai loaded with zoul. VISIŠKAI.
Aš visiškai užvaldyta to magiško jausmo, kurį taip jau labai moksliškai galima vadinti euforija :)
Visos baimės, apnikusios vakar vakare ir šiaip baimės dingo ir išsilakstė.
Vakar radus facebook'e žinią, kad ML šią vasarą koncertuos Lietuvoje iškart smagu pasidarė. Bet paskui įlindo tokia mintis- o kas, jeigu sutaps su stovykla arba Smiltyne? D:
Ir gal kokią valandą kirminas galvoj graužė ir graužė dėl to :(
Bet šiandien!
Šiandien tiesą sakant nieko. Norėčiau parašyt "kažkaip blogai", bet rašau "nieko". Nes kitaip man ranka nekyla :>
Šiandien desertui gavau Loaded With Zoul music video ^^
Ir komentaruose kažkas kviečia ML į "Tamsta" muzikos festivalį, kuris vyks Liepos 30-31 dienom :)
Ir jokiu būdu niekas man nesusikirs. Visur spėsiu. Viską spėsiu.
Kol turėsiu savo zoul >:)

STILL

Esu visiškai įsitikinusi, kad sugebėsiu išlaikyti šitą polėkį, kurį gavau iš Malcolm Lincoln :)
Kitaip tariant tą "bit of hope".

I'm loaded with zouuul!!

so where did we loze our way?

Po lietaus vaizdas nuo mano stogo -pasakiškas. Debesys įvairiausių formų ir spalvų, o nuo Nemuno kyla rūkas.
Na o man visas smegenis iš galvos meta lauk Malcolm Lincoln. Visvien kada nors turės atvažiuot į Vilnių. Kažkaip labai man jie įsivėlė į galvą ir niekaip nenori išlįst. Ir aš pati nenoriu, kad jie išlįstų. Nors nebeatsimenu kada klausiau Siren, žinau, kad nuo jos dešine kūno puse bėga šiurpuliai. O "Where did we loze our way" sukasi ir sukasi mintyse. O playliste sukasi ir sukasi "Veereval Lumel".

Summer :}

let me show you my surprised face

Alternate Reality Dragon Ball Z episode 2
http://www.youtube.com/watch?v=nkMT1RrT2mw&feature=related

and finally
"O man jis patynka.. užmigdo mane, su bučiniu " :DD
http://www.youtube.com/watch?v=adKM-A3HHQs&NR=1

užaugus būsiu...

užaugus būsiu kalbininkė.
Naujausia mano svajonė, kurią beprotiškai sunku įgyvendinti.
Norėčiau tobulai mokėti savąją kalbą, ir dar keturias kitas, jeigu neprisidės dar.
Atrodo gana nesunku, tuo labiau, kad dvi kalbas teoriškai moku.
Anglų kalba, kuri mums dabar jau kaip ir įprasta dabar jau gana lengva. Mes ja kalbame su ryškiu akcentu, tačiau ta tikroji anglų kalba... ech, prisiminimai.
Vokiečių kalbą moku teoriškai. Praktiškai beveik nenaudoju, bet reikėtų. Tikriausiai ši kalba irgi graži, bet man kiek per daug šnypščianti. Whatever. Mano nuomonė visvien nieko nepakeis.
Na, Japonų kalba matyt yra daugelio išsvajota, bet gal kada nors man pavyks rimtai ja užssimti. Europoj nėra nei vienos nors kiek panašios kalbos, išvis, Japonų kalba, kiek žinau neturi panašių kalbų.
Ir naujausios pamėgtos kalbos- estų ir suomių, kurios yra kone tokios pat. Susidomėjus Malcolm Lincoln perklausiau keletą estiškų dainų ir kelis interviu estų kalba. Visiškai nieko nesupratau, bet visvien man labai patiko. Šita kalba tokia strikinėjanti, visiškai nenuspėjama. Ir tarškanti labai. Žodžiu, labai gyva kalba.

Kažkurią dieną galvoj sukosi mintis apie įkaltus į galvą dalykus. Kaip pavyzdžiui man įkalta į galvą, kad negalima mėgti popso. Aišku, mano laisvė rinktis, bet kažkodėl renkuosi sesės ir brolio nuomones, kad popsas yra šūdas. Žinoma, nuomonės niekam neįdomios, bet vienas gerbiam, o į kitas nekreipiam dėmesio. Keista, ar ne?

fak jū

Fak jū.
Atsitiko tai, ko aš ir bijojau- kad daina manęs nebeveiks. Visada taip būna. Tikiesi, kad klausysi šitos dainos amžinai ir visada ji sukels minčių griūtį. Ir fak jū. Nieko nebelieka.

Įsivaziduokit, kad ant visų savo pažįstamų žmonių kaktų esat pririšę virvę. Ir kai trukteli už tos virvės, žmogus nuvirsta. Arba dar geriau- visi pažįstami = domino kaladėlės sustatytos eile. Viena nugriuvo ir visa kantriai statyta eilė subyrėjo.
Ką aš noriu tuo pasakyt?

Kad iš visko, ką darai, kada nors grįžta pasekmės.
Todėl statant domino kaladėlių eilę negalima būt išsiblaškiusiam. Nes nuo vieno neatsargaus judesio subyra visa eilė.