naktis

už lango saulė, už lango šviesa - diena.
Na, o aš visada mėgau naktį. 
Ir mylėti naktį yra mano reikalas. 

Ir slėptis šešėliuose - mano noras. 

Myliu naktį dėl to, kad mažiau mašinų. 

Myliu cigaretės dūmus ir pelenus.

Myliu virtuvę, nes ji saugo paslaptis.

Myliu savo namus, bet vargu, ar rimtai.

Ir ši naktis ir jos elektrinės šviesos šviečia man į akis.

Ir ši naktis ir jos elektrinės šviesos šviečia man į langus.

Ir ši naktis ir jos elektrinis balsas traukia mane pas ją.

Ir nebežinau, kaip išgyventi kitą dieną.

Aš vienas, bet tai nereiškia, kad vienišas.

Mano magnetofonas kvarksi apie dienos džiaugsmus.

Prisimenu, kad rytoj manęs laukia keli draugai.

Ir kava garsioj kavinėj sušildys mane. 

Galima gi visaip čia suprast, tai aš suprasiu, kaip man patogiau. Man šiaip patinka naktis ir išties dėl to, kad mažiau mašinų. Ir elektrinės šviesos gražios. Ir tikrai kartais (dabar, tarkim) nebežinau, kaip išgyventi kitą dieną reiks.
O kartais žmonės pamiršta, kad mylėti naktį yra mano reikalas - jie pradeda aiškint, kad turiu daryti kažkaip kitaip, ne taip, kaip aš pasirinkau arba man patarė protingi asmenys. Jų reikalas mane kaltinti, o mano reikalas likti savo pozicijoj.

aš vienas, bet tai nereiškia, kad vienišas

7

taip, šalta. Nesiginčysiu.
Bet man taip patinka, kai šalta ir sausa. Visi sako "kaip šalta", bet užtat visi pilni jėgų. Kai būna šlapia ir šalta, visi šniurkščioja nosimis ir maukia arbatą. Ir būna paniurę. Nes dangus pilkas.
O šiandien štai buvo labai gera. Šalta taip, kanda į nosį. Šalikas sušlampa ir apledėja nuo kvapo. Ir dar dangus toks giedras, lyg tas šaltis būtų visus dangaus kūnus suvaręs kažkur. O žvaigždės į vakarą taip gražiai spindi. Ėjau piešti ir kaip tik saulė leidosi, tai vienoj pusėj dangus buvo visas raudonas, o kitoj - juodas. Ir per baltą rūką. Jau net nekalbu apie rytus, kai iškišu dar šiltą nosį pro duris ir užsimiegojusi pažvelgiu į dangų.  Tikrai kvapą užima. Medžiai apšerkšniję, viskas paskendę keistam rūke ir kyla saulė.

Tai tokią nuostabią aplinką suteikia šaltis. Apskritai, šaltis man patinka. Taip, visai nesmagu, kai nušąla pirštai  arba dar kas blogiau, bet apskritai. Susimuturiuoji į visokiausius drabužius, apsikabini puodą ir rašai ką nors.

Maniau, kad šiandien bus labai liūdna. Visiškai nenorom pėdinau sau į dailę ir gailėjausi, kad neturiu nieko gero paklausyt. Tai dabar susirinkau: Subscape - mielas ausiai dubstepas, Slowdive - miela ausiai ir raminanti dainelė; Peter Gabriel - žiūrint į žvaigždes; Simon&Garfunkel - kažkur girdėtas, klausai ir neprisimeni, kur; The Who - kai valaisi dantis, netikėtai išgirsti ir  bėgi pasiklausyt; Kino - žiūri į dangų ir grožiesi; Kavinsky - kai mielai liūdna.
Va tokia štai šiandien mano maža kolekcija.

Užėmiau antrą vietą LitBO'46 mieste:
aplenkiau savo didžiausią konkurentą,
pirmą kartą gyvenime šokinėjau iš džiaugsmo.

2

rodos, mano laikas sau pačiai vis trumpėja ir trumpėja.
Štai, liko viena vienintelė minutė.
Visą dieną mintys sukosi apie keistą rašinį, kuriam ir pavadinimas atisrado: "kiek pasaulyje liko altruizmo?". Turbūt reikės pervadint į "ar pasaulyje liko altruizmo?" , nes į dabartinį klausimą man sunkoka atsakyti.

Kaip bebūtų (matote, išmokau naujų siejamųjų žodžių!), dabar dar kartą klausau Peter Gabriel , nes reikia atsipalaiduot, o Gabrielis tai puikiai moka padaryt. Nors niekad jo nemėgau ir niekad nesiklausydavau, kai sesuo užsileisdavo visu garsu, negaliu nuginčyti, kad jo balsas ramina. ir gražus.

Tai va, dar kartą klausau Mercy Street ir taip netyčia pakėliau akis nuo savo ūžiančios dėžutės. Ir pamačiau žvaigždę. Kambary dega šviesa, atsispindi nuo langų, o ji sau šviečia. Kiaurai per visą šviesos triukšmą, tiesiai man į akis. Ir taip žaismingai blyksi.

Taip norisi tiesiog mesti viską ir pasakyti visiems į akis, kad jūs gi geri, žmonės, aš iš tiesų jus myliu, tik nenoriu pasakyt. Gi man jūs rūpite ir jeigu jūs numirtumėte, aš tikrai verkčiau porą dienų. Tik kažkaip liežuvis neapsiverčia žmonėms to sakyt, nes jie nepratę prie to. Pamanytų, kad aš kvaila.

O kaip keista, kad kai pasakai žmonėms, kad juos myli, jie palaiko mus kvailais.

och, po velnių, 3

jau tik dvi. I kodėl aš užsimanau rašyti kažką kai reikia eit miegot. ir ne šiaip sau eit miegot, o rimtai eit miegot. Tai va, pažiūrėjau penkių valandinių serijų serialą apie senus laikus ir pirmą pasaulinį. Žinot, kaip su tais serialais būna. Jeigu neilgas, tai žudo. jeigu per ilgas, tai irgi žudo, nes arba negali atlipt, arba gaila, kad nebeįdomu. Šiuo atveju, aišku mane žudo trumpumas. Nors pabaiga buvo graži, kaip ir tikėtasi, man dabar labai liūdna.

viršijau savo laiko limitą, nu bet kas čia tokio.
ėjau šiandien iš dailės ir klausiausi liūdnų dainų. Prisiminiau senus laikus, kai buvau įsikirtus į Drive. Ir dabar įsikirsčiau, jeigu koks panašus dalykas išeitų. Buvo liūdna eit namo. Bet kartu ir smagu, nes tamsu. Ir einu viena. ir šalta, balta visur. Garai iš burnos eina. Ir dar žinai, kad grįžus namo gausi arbatos ir nereikės daryt namų darbų ir dar rytoj ne šiaip kokių grybų, o biologjios olimpiada. žodžiu, daug gerų dalykų. Man ir būt liūdnai šiaip patinka. Tada viskas atrodo ranka pasiekiama, kas būnant linksmai neatrodo. Kai būnu linksma, viskas atrodo kažkaip netikra ir apima toks beviltiškumo jausmas.

go away
am sad