naktis

už lango saulė, už lango šviesa - diena.
Na, o aš visada mėgau naktį. 
Ir mylėti naktį yra mano reikalas. 

Ir slėptis šešėliuose - mano noras. 

Myliu naktį dėl to, kad mažiau mašinų. 

Myliu cigaretės dūmus ir pelenus.

Myliu virtuvę, nes ji saugo paslaptis.

Myliu savo namus, bet vargu, ar rimtai.

Ir ši naktis ir jos elektrinės šviesos šviečia man į akis.

Ir ši naktis ir jos elektrinės šviesos šviečia man į langus.

Ir ši naktis ir jos elektrinis balsas traukia mane pas ją.

Ir nebežinau, kaip išgyventi kitą dieną.

Aš vienas, bet tai nereiškia, kad vienišas.

Mano magnetofonas kvarksi apie dienos džiaugsmus.

Prisimenu, kad rytoj manęs laukia keli draugai.

Ir kava garsioj kavinėj sušildys mane. 

Galima gi visaip čia suprast, tai aš suprasiu, kaip man patogiau. Man šiaip patinka naktis ir išties dėl to, kad mažiau mašinų. Ir elektrinės šviesos gražios. Ir tikrai kartais (dabar, tarkim) nebežinau, kaip išgyventi kitą dieną reiks.
O kartais žmonės pamiršta, kad mylėti naktį yra mano reikalas - jie pradeda aiškint, kad turiu daryti kažkaip kitaip, ne taip, kaip aš pasirinkau arba man patarė protingi asmenys. Jų reikalas mane kaltinti, o mano reikalas likti savo pozicijoj.

aš vienas, bet tai nereiškia, kad vienišas

7

taip, šalta. Nesiginčysiu.
Bet man taip patinka, kai šalta ir sausa. Visi sako "kaip šalta", bet užtat visi pilni jėgų. Kai būna šlapia ir šalta, visi šniurkščioja nosimis ir maukia arbatą. Ir būna paniurę. Nes dangus pilkas.
O šiandien štai buvo labai gera. Šalta taip, kanda į nosį. Šalikas sušlampa ir apledėja nuo kvapo. Ir dar dangus toks giedras, lyg tas šaltis būtų visus dangaus kūnus suvaręs kažkur. O žvaigždės į vakarą taip gražiai spindi. Ėjau piešti ir kaip tik saulė leidosi, tai vienoj pusėj dangus buvo visas raudonas, o kitoj - juodas. Ir per baltą rūką. Jau net nekalbu apie rytus, kai iškišu dar šiltą nosį pro duris ir užsimiegojusi pažvelgiu į dangų.  Tikrai kvapą užima. Medžiai apšerkšniję, viskas paskendę keistam rūke ir kyla saulė.

Tai tokią nuostabią aplinką suteikia šaltis. Apskritai, šaltis man patinka. Taip, visai nesmagu, kai nušąla pirštai  arba dar kas blogiau, bet apskritai. Susimuturiuoji į visokiausius drabužius, apsikabini puodą ir rašai ką nors.

Maniau, kad šiandien bus labai liūdna. Visiškai nenorom pėdinau sau į dailę ir gailėjausi, kad neturiu nieko gero paklausyt. Tai dabar susirinkau: Subscape - mielas ausiai dubstepas, Slowdive - miela ausiai ir raminanti dainelė; Peter Gabriel - žiūrint į žvaigždes; Simon&Garfunkel - kažkur girdėtas, klausai ir neprisimeni, kur; The Who - kai valaisi dantis, netikėtai išgirsti ir  bėgi pasiklausyt; Kino - žiūri į dangų ir grožiesi; Kavinsky - kai mielai liūdna.
Va tokia štai šiandien mano maža kolekcija.

Užėmiau antrą vietą LitBO'46 mieste:
aplenkiau savo didžiausią konkurentą,
pirmą kartą gyvenime šokinėjau iš džiaugsmo.

2

rodos, mano laikas sau pačiai vis trumpėja ir trumpėja.
Štai, liko viena vienintelė minutė.
Visą dieną mintys sukosi apie keistą rašinį, kuriam ir pavadinimas atisrado: "kiek pasaulyje liko altruizmo?". Turbūt reikės pervadint į "ar pasaulyje liko altruizmo?" , nes į dabartinį klausimą man sunkoka atsakyti.

Kaip bebūtų (matote, išmokau naujų siejamųjų žodžių!), dabar dar kartą klausau Peter Gabriel , nes reikia atsipalaiduot, o Gabrielis tai puikiai moka padaryt. Nors niekad jo nemėgau ir niekad nesiklausydavau, kai sesuo užsileisdavo visu garsu, negaliu nuginčyti, kad jo balsas ramina. ir gražus.

Tai va, dar kartą klausau Mercy Street ir taip netyčia pakėliau akis nuo savo ūžiančios dėžutės. Ir pamačiau žvaigždę. Kambary dega šviesa, atsispindi nuo langų, o ji sau šviečia. Kiaurai per visą šviesos triukšmą, tiesiai man į akis. Ir taip žaismingai blyksi.

Taip norisi tiesiog mesti viską ir pasakyti visiems į akis, kad jūs gi geri, žmonės, aš iš tiesų jus myliu, tik nenoriu pasakyt. Gi man jūs rūpite ir jeigu jūs numirtumėte, aš tikrai verkčiau porą dienų. Tik kažkaip liežuvis neapsiverčia žmonėms to sakyt, nes jie nepratę prie to. Pamanytų, kad aš kvaila.

O kaip keista, kad kai pasakai žmonėms, kad juos myli, jie palaiko mus kvailais.

och, po velnių, 3

jau tik dvi. I kodėl aš užsimanau rašyti kažką kai reikia eit miegot. ir ne šiaip sau eit miegot, o rimtai eit miegot. Tai va, pažiūrėjau penkių valandinių serijų serialą apie senus laikus ir pirmą pasaulinį. Žinot, kaip su tais serialais būna. Jeigu neilgas, tai žudo. jeigu per ilgas, tai irgi žudo, nes arba negali atlipt, arba gaila, kad nebeįdomu. Šiuo atveju, aišku mane žudo trumpumas. Nors pabaiga buvo graži, kaip ir tikėtasi, man dabar labai liūdna.

viršijau savo laiko limitą, nu bet kas čia tokio.
ėjau šiandien iš dailės ir klausiausi liūdnų dainų. Prisiminiau senus laikus, kai buvau įsikirtus į Drive. Ir dabar įsikirsčiau, jeigu koks panašus dalykas išeitų. Buvo liūdna eit namo. Bet kartu ir smagu, nes tamsu. Ir einu viena. ir šalta, balta visur. Garai iš burnos eina. Ir dar žinai, kad grįžus namo gausi arbatos ir nereikės daryt namų darbų ir dar rytoj ne šiaip kokių grybų, o biologjios olimpiada. žodžiu, daug gerų dalykų. Man ir būt liūdnai šiaip patinka. Tada viskas atrodo ranka pasiekiama, kas būnant linksmai neatrodo. Kai būnu linksma, viskas atrodo kažkaip netikra ir apima toks beviltiškumo jausmas.

go away
am sad

dar vienas

Dar vienas įrašas apie nieką. Vienuoliktą einu miegot. 5 minutės.
Aš klausau radijo vaidinimo. Netyčia radau skelbimą ir dabar klausau. Dabar sekmadienio vakaras, kokio seniai beturėjau. Koks skirtumas, kad klausydama rašau ir skaitau. Kad suprantu tik žodžius, o kas ten vyksta, nesuprantu. Man nelabai ir svarbu, svarbu pats radijas.
Įdomu, kurią vietą užimsiu LitCho51. jokių žinių iš NMA.

Įdomu dar, kaip aš išgyvensiu rytojų. Raima dingo. Šika turbūt dabar. (hahahahahahahahahaha)
Šeštadieniais eisiu treniruot šuns. Šalta šiaip, bet smagu.

Liko minutė. Neturiu ką parašyt, neturiu kam parašyt, bet rašyt tai noriu. Blogai,kai nori, o nežinai apie ką. Nenoriu galvot. Nelabai galiu galvot, kai bandau suprast, kas ten vyksta.

žodžiu, parašiau apie nieką, o jūs skaitykit, skaitykit.

15

pasilikau sau 15 minučių.
Atsidariau šitą lapą. Vėl noriu kažką parašyti, bet galvoje beveik pulsuoja įkyri mintis, kad reikia susigalvoti paprastą temą.
Noriu atlikti kažkokį iššūkį. Turiu porą 24 kadrų juostų. Galvojau daryti 24 dienų iššūkį - 24 dienas iš eilės fotografuoti tą patį gražų vaizdą nuo kalno į miestą. Žiemos vakarą, kai pareinu namo, dar kurį laiką stoviu ant to savo kalno ir žiūriu. Tikrai gražu. Paskui galėčiau sudėti į vieną failą ir būtų gražus darbelis.
Dar į savo popierinį dienoraštį kasdien stengiuosi užrašyti 1.visa, kas įvyko gera; 2. kas gero atstitiko man; 3.  ką sužinojau; 4. ką supratau.
Aišku, didžiausias mano iššūkis yra trečiadieniai, kadangi jų negalima palengvinti. Privalau eiti ir kantriai daryti savo diplominį. Kuo toliau, tuo labiau jis man patinka. Tos vielos. Manęs klausė, ar pasiilgau vielų. Sakiau, kad nelabai, bet jas lankstyti išties malonu. Vėliau rankos kvepia tom rūdim ir geležim.
Prasidėjo ligų metas. Visi serga. Nagi žiema, vis dėlto. Visa šeima snargliuojasi.
Prasidėjo olimpiadų metas. Olimpiados yra baisiai smagus dalykas. Visų pirma, nereikia į mokyklą. Keltis galima valanda vėliau. Nereikia nieko mokytis, nes vis tiek nieko jau neprisimokysi. Ir apskritai, geras jausmas eiti kažkur, kur eina protingi.

Man baisiai pakenkė atostogos. Dabar kasdien pasvajoju apie poilsį, nors net nepavargau. Ir blogginu visą laiką. Ne namų darbus darau. tingiu.

Šiandien trečiadienis. Kaip jau sakiau, sunki, bet maloni diena. Trečiadieniais ne tik diplominį darau. Dar einu į meno teorijos paskaitas.

"Laimė yra absurdas" - dėstytojas

meeeeeeeeeeeh

atostogos. ATOSTOGOS! BAIGĖSI!

Liko valandai ir penkiolika minučių. Pabandykim apibendrinti, ką aš gero nuveikiau per atostogas:

1. pirmas porą dienų slankiojau po namus ir džiaugiausi nieko neveikimu. 

2. Kalėdos! Gavau dovanų! 

3. dar po poros dienų nuvažiavau į Vilnių. Buvau baseine. Buvau biliarde. 

4. Nauji metai. visą dieną džiaugiausi blogginimu, vakarop dėliojau įrankius ant stalo ir valgiau antį ir dar keletą skanių patiekalų. 

5. Dvyliktą valandą išėjau laukan pasižiūrėt į ugnis.

6. Iki keturių skaičiau Harį Poterį, o tėvai riejosi su seneliu (greičiau atvirkščiai - senelis riejosi su tėvais, o jie meiliai klausėsi)

7. blogging blogging blogging blogging BlOgGiNg bLoGiNg

na, aš tikrai įsijaučiau į blogginimą (taip, tumblr blogginimą. gal pagalvosit pasikėlus - giriasi, kaip jai faina, o url neduoda, bet aš nenoriu su Jumis dalintis, nes man gėda.). Man ten patinka, nes pagaliau jaučiuosi tarp savų, o ne tarp kažkokių itin kietų asmenybių, kurioms aš esu žiurkės mėšlo krūvelė. Jaučiuosi patekusi tarp itin kietų žmonių, kurie džiaugiasi nauja siela fandom'e ir visapusiškai siekia jai padėti. 

O rytoj eisiu į mokyklą. Pasitinku kitą dieną, ateisiančią jau po 57 minučių (pastebit, kaip laikas bėga?), kaip kokį drakoną siaubūną, norintį mane sutrypt į skutelius. Vyskas mane ten slegia. Ne, aš neprašau užuojautos (naaa.... iš dalies, tai prašau), bet rimtai:

     • bendraklasiai: gauja labai kietų žmonių (lai jie neįsižeidžia, jie tikrai kieti, tik aš nesu jų fanė), kuriems esu enciklopedija; gauja menininkų (menininkais dažnai vadinu hipsterius ir visokius kitokius, kurių nemėgstu; šiuo atveju žodį vartoju tiesiogine prasme), prie kurių nepritampu; gauja bičų, kurie persimeta žodžiu su manim epizodiškai, kokį kartą per dieną. Na, ir mes - aš ir Raima. Aš tai sėdžiu kampe ir stengiuosi kažkuo užkišti galvą, kad nepradėčiau isterikuoti ir kalbėti, o Raima irgi netrykšta džiaugsmu (sori, Raima, jeigu įžeidžiau). 

   • mokytojai: LIETUVIŲ MOKTOJA, a motherfucking bitch; visi kiti - normalūs. 

   • nepagrindiniai snukiai: visi kiti baisiai kieti genijai, rėkaujantys, besistumdantys ir besikeikiantys koridoriuose per pertraukas. 

Na, suvalgėte įprastą mano skundų dozę. Gal reikia apie kažką pozityvaus pašnekėt. 

Na... 

eee...

E...a..

Perskaičiau Harį Poterį ir Fenikso Broliją kokį septintą kartą.

Išgėriau daug arbatos. 

Ai, rimtai, kas iš šito blogo gero (echeche.. žodžių žaismas..). Apačioje baisiai gardžiai kvepia maistas. Aš neturiu draugų (juokutis). 

...

Tai jau viskas, nuleidžiu rankas, krentu žemyn ir taip toliau, viskas man gerai, geriausios jums kloties.