su kuo aš užaugau?

Vat paėmus apsižiūrėjau ir apsiskaičiavau, kad 49 Dragon Ball GT serijas peržiūrėjau per 16 dienų, ir tai nėra gerai.
IR padariau nedovanotiną klaidą- persiskaičiau paskutinės serijos aprašymą. Ir man jau atrodo, kad baigiau žiūrėt. Reiškia jau pradedu liūdėt.
Ir neišpeš niekas iš manęs Dragon Ball. Lygiai taip, kaip ir Coldplay. Nors jų klausau vis rečiau, bet jie niekur nedingo ir mano galvos. Ir būtent jų dainos gelbsti, kai reikia. Ir Dragon Ball mane gelbsti, kai reikia užmušt visus jausmus ir išvis, viską galvoj ištrint.
Ir šiaip, viskas, su kuo aš užaugau mane gelbėja dabar. Su kuo aš užaugau?
Visų pirma, tai žydras dangus ir lėktuvai. Todėl mane šitas darinys taip veikia.
Vieta, pavadinta "mano nameliu"- penki šalia augantys medžiai ir laukinė obelis. Ten praleisdavau pusę dienos.
Coldplay ir Enigma įsisiurbus iki kaulų smegenų. Klausant atrodo, kad jau perklausei kokius porą šimtų kartų, bet norisi klausyt dar, ir vis randi kažką naujo.
Na, ir Dragon Ball. Čia tai aukso amžius. Žiūrėdavau prisiplojus prie ekrano. Viskas atrodė taip tikra, kad paskui lakstydavau po kiemą ir įsivaizduodavau, kad skraidau.

Niekaip dabar neprisimenu, iš kur ištraukiau šitą frazę, bet ji sukasi ir sukasi mano galvoj. Gal jau rašiau- "nes egocentriškai gyventi linksmiau".

ego ego ego. aš aš aš. aš esu savo brolė dvynė. Kodėl? Nes džinsų neišsiploviau.