kyla panika iš visokių kampų, taip visaip sukdamasi aplink. Atsiranda nežinomieji iš didelės lygties. Naujų žodžių ir žinių krūva iškrito tau iš burnos ir nuvinguriavo palei kojas man.
Fui.
Vėmalus virėme šiandien ir iš to išlipo smarvė vėmalo. Taip, niekaip neatsiranda pilnatvės. Vienatvė - pilnatvė(?). Gal reikia kurti ir rašyti, o gal gana tik paimti durų rankeną ir sustingti laike, pratęsiant tą keistą būseną tarp čia ir ten?
Kiekviena mano kūno ląstelė laukia. Nuobodybė sunkiasi vietoj vandens per poras. Beviltiškumas irgi. Sąmonė išeina pasivaikščioti, kai apsilanko žinojimas kasdienybės. Rytoj bus taip, kaip šiandien. "Visą laiką troško jis praleisti dviese". Kas tas dviese? Vienatvė juk nebūna dvinatvė. O, prisiminkim kenčiančius sudaužytų širdžių aukas. Pasigailėkime jų, kaip gailimės pamestų šuniukų.
Na, jeigu atvirai, tai teprasmenga visas pasaulis po siūlų kamuoliais iš mano ausų. Pilasi mintys kaip uogienė iš susicukravusio stiklainio. Gal nieko ir nepasakysiu tuo, bet gal kas nors išnagrinės, ką norėjau tuo pasakyti ir atskleis mano sąmonės paslaptį.
Grįžau.
Labai daug užuominų bado akį. Klaidingai suprasti jas lengva ir tą darau. Ne.a.
Bandymas dar kartą įsitikinti, ar protas jūsų galvoje, tik tak? o gal labiau tuk tuk? što tam? paštalion pečkin?
Pažink gyvybę, skelbia vadovėlio pavadinimas. Greičiausiai teks pilti lipnias žinias į savo menkai rusenantį protą, kurį vis ir taikosi užgožti visokios bereikšmės smulkmenos. Didelė krūva, auganti kasdien.
Niekada nebesuregsiu minčių. Dingo ta mano galia. Vėl iš naujo turiu užsukt ratą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą