ir štai grįžtame į normalią būseną su daug l. >>
Jeigu norėtum suprasti mano veiksmus, viską susiek su vienu tašku. Jis pasislėpęs mano pasąmonėje ir į ten nusidriekia visi mano keliai.
Šiandienos oras man patinka. Man patinka visų metų laikų orai. Žiemą - tas šaltis, kai nosis išdžiūsta, pavasarį - pliurzė iki kojų ir šlapios žemės kvapas, vasarą - ilgi vakarai, vaiskus dangus ir audros, rudenį - vėjai ir vėsa.
Man sakė, kad šviesa daro įtaką mano būsenai. Ir liepė įsijungti šviesą, nes per tamsiai gyvenu. Dėl to turiu melancholiją.
Aš pasidariau stebėtoja ir stebiu. Kažkokia savęs belaisvė. Dabar kažkuri mano dalis verkia. Man be galo bjauru matyti save realybėje. Tapau sau žmogus, kurio niekam nereikia. Apaugau kažkokiais maurais, kurie skverbiasi į tikrą protą ir nuodija esybę mano.
Tai yra be galo šlykštu. Aš išties savęs pradedu nekęsti. Savęs - tokios, kurią mato realūs žmonės. Minčių aš išliko nepakitusi. Laukiu, kada kas nors iškirs langelį ir galėsiu išlįsti į laisvę. Dabar, kaip jau sakiau, savimi baisiuosi ir norėčiau kur nors perpjauti savo kiautui gerklę, jo krauju aplaistyti naujus vartus į save.
Stebėtoja. Pasyvi kvailė, stovinti nuošaly. Laukiu ir be galo (tai ir noriu pasakyti - ne šiaip pavartojau "be galo". Šitas "be galo" reiškia tiek daug, kiek mūsų pasąmonė.) viliuosi, kad žmogus ateis ir išlaisvins mane iš savęs. Ne kas nors, nes žmonių begalybė.
Vengiu drastiškų sprendimų. Teisingai sugalvojau, matyt, nes dabar priėmus tokį pasidariau šitokia. Užsimerkiu - ir iškyla visi blogiausi prisiminimai iš pastarųjų dienų. Visa šlykštynė, kuri yra aš. Bet rytais nugrimztu į nuoširdžiausią maldą - "prašau... ateik".
O dabar - laukiu, kaip visada. Kaip visada.. Nieko nedarau, tik šitaip sėdžiu, žiūriu ir laukiu. Einu per purvynus, brendu gatvėm ir laukiu. Ką aš veikiu? Nieko...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą