mano norai po truputį slenka pirmyn. Vėl atsiranda sveikas noras nutraukti bet kokius santykius su aplinkiniais.
Taip, išties. Kai kažkuo tampi, bet už šarvo slepiasi niūrios mintys. Ne, jos nėra niūrios. Jos vienišos. Saldžiai vienišos.
Kitaip negalėjo atsitikti - laikui išsilaisvinus iš grafiko aš privalėjau jį pati supančioti kažkokiais žmonėmis. Kad pajusčiau, kaip man trūksta šaltos vienatvės su garų puodu ir bepročiais, užrašytais knygose.
Ir kaip buvo jauku pilkoj duobėj galvoti apie būsimą pasiskandinimą savo galvoj. Negalėjau iškentėti buko skaičiavimo ir savęs. Negalėjau iškentėti šlykščių minčių ir triukšmingo juoko.
Blogiausi vardai būtinai įstringa smegenyse, juk taip? Ir aš panaši į Toru. Negaliu susitaikyti su Noboru Vatajos egzistavimu.
Grįžta ir ramūs laikai. Ramus šaltis, vaiskus spindesys dieną ir tirštas smogas naktį. Gali pajaust, kaip šaltis susirango blauzdikauliuose ir ten traukia pypkės dūmą. Kažkokiu būdu šypsausi, nes žinau, kad einu namo, kur puoduose nėra ko valgyt, bet šalčiausioj vietoj , žinoma, guli mylimiausia knyga.
Ir nežinia kodėl nebereikia man to meniško meno, to vėžlio kiauto. Ir neva pilnavidurio gyvenimo. Jis vėsus ir tuščias, jis kitoks prie kiaurasamčių, jis mano.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą