All right chill out

Da, pagaliau savaitgalis. Tiksliau penktadienis.
Kuo toliau, tuo labiau?
Jo.
Rami diena šiandien buvo. Be jokių "nekenčiu tavęs" ir "eik tu šikt",truputis juoko, truputis nuostabos ir viskas all right.
Vis labiau mane suka dailė. Po visokių sumautų muzikos mokyklų taip ir norisi ten eiti ir piešti. Jokio suknisto spaudimo, jokios prievartos. Užkniso- eik namo. Net pats pastatas daro įtaką- juk muzikos mokykla yra absoliutinis sovietinis pastatas. Nieko ten gero nebuvo, tik kokis tai sovietas gerasis liaudies atstovas atvažiavęs paporino kaip čia augs jaunieji talentai. Jo jo, pabaigs tuos į balą išmestus septintus metus ir bėgs bele kur iš džiaugsmo, kad pagaliau baigė.
O ant dailės mokyklos pastato parašyta, jog tai buvo sąjūdžio būstinė. Laisvė. Viskas simbolizuoja laisvę. Aš už laisvę :)

Šitos dienos daina negali būt jokia kita, tik Brainstorm- All right chill out.

Tai kas po velnių čia yra?

Turiu milijoną minčių, kurias norėčiau užrašyt, bet dauguma jų yra skirtos konkretiems žmonėms ir jos tikrai nėra pačios gražiausios.
Kartais pagalvoju- ko gi aš dabar noriu? Kur atsidurčiau, jeigu galėčiau atsidurti ten, kur noriu?
Va dabar kaip tik taip galvoju.
Dabar noriu ,kad būtų vasara. Šilta taip. Savo mielam kieme skaitau Haruki Murakami ar kokį psichologinį skaitalą. Guliu ant žolės. Šalia manęs patys geriausi draugai, o gal geriau tas draugas, kuriame nėra blogų dalykų. Visuose savo drauguose randu kažką blogo- vieni tiesiog nervina, kiti per daug kalba, dar kiti savyje turi kažko per daug. Taigi, norėčiau rasti idealų draugą. Kurio būtų įdomu klausytis, kuriam būtų įdomu klausytis, kuris neužknistų ir t.t.
O atsidurčiau Smiltynėj. Niekur kitur. Kiek man teko matyti gražių vietų, nei viena neprilygo šitam gamtos stebuklui. Ypatingai tai vietelei Naglio rezervate. Ten atrodo, jog visame pasaulyje yra tik jūra ir tu.

Jooo, kažką turėjau padaryt, bet visiškai neatsimenu ką.

Norėčiau

Taaaip, šiandien važiavom į 1000vaikų filmavimą. Aišku, iškritom po pirmo etapo. Keli klausimai buvo tikrai ne į temą, bet šiaip visi normalūs. Buvo linksma, bet autobuse beveik prie pat Alytaus kažkas vožtelėjo per galvą ir viskas subliuško.
Nekenčiu savęs. Tiesiog nekenčiu. Norėčiau viską čia išrašyt, bet viskas per daug suknistai susipainioję ir sudėtinga. Be manęs niekas nesupranta nieko.
Žodžiu.
Niekas.

svyru svyru

UUUUUUHH,
kas čia buvo taip ir nesupratau. Užsiroviau ant kažkokio blogo, kuriame kažkoks žmogas jausmingai rašo apie .. Coldplay??
Eiiii, susinervinau. Tada nuliūdau. Tada ėmiau save kelt aukštyn. Ir vėl normalios būsenos esu.
Baaaisiai keista.
Ryt biologijos kontrolinis darbas :/
Varau ruoštis

neapibrėžtai...

Uh. Kas man pasidarė..? Kažkokia nesava. Siaubingai keistai atrodau sau pati. Buvau išėjus pasivaikščiot ir ne kartą, tiesiog šiaip sau. Bet vienuoliktą valandą išeit ir grįžt pusę dviejų- nebuvo dar taip. Visą laiką ėjau. Buvau miške, klampojau sniege. Nesvarbu, kad sniego iki kelių ir baisiai šalta. Tada perėjau beveik per visą Sveikuolių Taką ir grįžau per parką. Nemažą lanką dėjau.
Paskui galva atrodė lyg kažko pripilta. Pilna minčių, kurių išvaryt neišeina. Ėmiausi patikrinto būdo- meditacijos. Bet nepadėjo kažkaip tai taip va. Be galo noriu išmokti medituoti. Noriu lankyt Jogą. Man rodos, Alytuj yra kažkoks jogos centras. Turiu dvi priežastis, dėl kurių ten eit noriu- 1. Darant tuos pratimus iš galvos išeina absoliučiai visos mintys, kūnas tampa lankstesnis. 2. Gal.. leis mest muziką :D Juk mama ištisai tik ir ėda protą, neva lankyk sporto būrelį. Jeigu lankyčiau tris papildomus dalykus vienu metu tai po pamokų varyčiau į kokią tai muziką, paskui staigiai į dailę ir galų gale į tą mistišką trečią. Grįžčiau namo devintą kokią. Padaryčiau namų darbus ir eičiau gult. DIEVE. Nenoriu taip, jokiu būdu :(
Dieve, leisk mest muzikos mokyklą...
Labai nekenčiu, kad man nuo pat vaikystės įskiepytas tikėjimas Dievu. Na, ne Dievu bet Jėzumi. Aš jo baisiai nemėgstu. Man jis atrodo kaip psichas. O Dievas man geras draugelis. Aš nė velnio nenutuokiu, kas tas Dievas. Ar jis Jėzaus tėvas ar ne, man tas pats. Tiesiog kažkoks Dievas. Greičiausiai jis yra Atsitiktinumas ,ar Naujoko Sėkmė ,ar šiaip Sėkmė. Jis yra tos mistiškos jėgos, kurių pagalba mums sekasi arba nesiseka gyvent. Tokia tai mano filosofija...

O galvoje nieko.

Neįtikėtinai greitai perskaičiau antrą Haruki Murakami knygą. Buvo tokia pat įtraukianti, kaip ir pirmoji.
Nesulaukiau atsakymo iš lrt. Nuvylė jie mane.
Kažkodėl įsijungiau Elfen Lied. Neįsivaizduoju, kodėl- juk dabar žiūriu 145-ą DBZ seriją...
Ar esat ragavę tokių sausainių , kuriuos "Iki" pavadino "pumpurėliais" ? Daug kas juo vadina morengais, ar kaip. Neatsimenu. Bet tokios formos, kaip Tadž Mahalis ir žiauriai oriniai. Sukramčius tokį iš jo absoliučiai nieko nelieka. Keisti sausainiai.
Am, atsiminiau, kad šiandien toji Valentino diena. Niekuo ji man neypatinga. Eh.

O mano galvoj tuščia. Ir šiaip, tuščia. Visur. Lyg viskas būtų išgaravę po to, kai pranešė, kad dalyvausiu 1000 vaikuose. Atrodo, kad mano galva yra tas orinis sausainis- tuščia taip. Atrodo, kad visa mano dienotvarkė susideda iš trijų dalykų- 1. Kuo ilgiau išmiegot, 2. Pavalgyt, 3. Pabūt prie kompo.

Profesionalus miegas

Limpa akys, nors dar tik vienuolika... Ehh, vakar buvo lygiai taip pat.
Baigiau knygą skaityt. Haruki Murakami- Mylimoji Sputnik. Pamėgau šitą rašytoją po pirmos knygos. Ypač patiko veikėjas, kurio vardas prasideda raide K (greičiausiai Kafka). Atsitiktinai savo bibliotekoj ryte radau kitą to paties rašytojo knygą- "Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės". Noriu pradėt skaityt, bet tuo pačiu ir nenoriu, todėl mieliau paklausysiu nuripintų dainų.
Rytoj planuoju rytinį pasivaikščiojimą. Aišku, atsibudus ryt nenorėsiu nei kojos iš namų kelt, bet reikia.
Įdomu, kaip aš atrodau iš šalies? Taip norėčiau sužinot. Ką galvoja skubantis žmogus, kai miške pamato stovintį , į dangų galvą užvertusį žmogų? Arba šalia Poro stovintys apsaugininkai, kai mato tą patį žmogų einantį pro jų mašiną jau šeštą kartą ir kiekvieną kartą sustojantį vidurį Rotušės aikštės, pasižiūrintį į varnas ir bėgantį atgal..?
Blah.

Beprotiškai laukiu rytdienos. Kaip visda, neaišku kodėl.

In conclusion

senas savęs išpylimas:
Mėnesio geriausi dailėje:
Ritminė kompozicija:
Tapyba:
Piešimas:

Mirsiu tuoj

Ei, patekau į tūkstantmečio vaikų filmavimą!!!!!!!!!!!
Džiaugsmas begalinis ^^

Kaita metų ar dar velniažin ko.

Mano nuotaika keičiasi kas tris valandas ar mažiau. Teko patirt tokį jausmą? Baisiai baisiai užknisa. Ryte buvau normaliai. Paskui staiga pasidariau beviltiška. Po Fizikos vėl buvau normali, o po muzikos tryškau džiaugsmu. Nesąmonė kažkokia.
"Choristo" vertinimas- puikus. Prancūziškiems filmams neprilygsta niekas. Jie visi turi kažkokią mintį, nors ir labai menką, bet mintį. O perteikimas toks lengvas. Siūlau.
Atgavau savo mieląjį grotuvą.
O mano smegenai tuoj persipildys greičiausiai. Informacijos perteklius. Bžž. Apsinešus vaikštau. Pumpuoju į save Dbz, Anglų, Vokiečių, Redhotchilipepersus, Frazferdinandus ir Radioheadus. Nieko naujo šiaip.
Uh, tikiu mokslininkais, kurie sako, kad mūsų smegenai talpina baisiai daug informacijos. Vieno terabaito manau nepakaktų.

Mano dieną valdo Coldplay- I Ran Away. Salomėjos pasiūlyta madonnos the power of goodbye kažkokia keista daina. Nesiūlau.


I ran away from you, that's all I ever do.
maxima susitikimo.

Freak

Truputį išprotėjom penktadienį, bet šiandien sugrįžom į durno gyvenimo vėžes. 6 Valandos bepertraukinio žiūrėjimo praskaidrino naktį.
Šiandien žiūrim "Choristus". Sako, gera muzika ten.

Trichinos

Laužom durno gyvenimo principus, right?

Asmenys

Jie mane tempia tolyn o aš net nebandau priešintis. Nors galėčiau. Galėčiau akimis ištaškyt Juos į visas puses, bet kažkodėl taip nedarau. Bet reikia. "Reikia" ,sakau pati sau. Jie manęs negali nutempti ten, kur iš manęs nieko nebeliks. Ten, kur visi atrodo taip pat, elgiasi taip pat, mąsto taip pat. Rytoj jų nebeliks. Nes Jie manęs negali įveikti.