who possesses my heart?

turiu daug ką pasakyt. Tiek daug, tiek daug, kad nebegaliu visko apdoroti.
Ne.
Man per daug žmonių. Per daug lopų, per daug idiotų, per daug rėksnių ir keikūnų.
Žinau, kad atrodau viena jų.
Aš jau seniai nebeturiu šanso tapti jais. Seniai jį praradau. Bet ir nenoriu.
Tetrokštu išnykimo. Tik šįkart ne pati išnykti noriu, o kad jie išnyktų. Jiedu.
How I wish you could see the potential,
The potential of you and me.
Tai va.
Jau maniau, kad tas noras visus išnaikinti dingo. Bet užteko kelių sekundžių ir aš vėl noriu šaukštu iškabint juos kaip košę. Suvalgyt ir iššikt. Tada forma atitiktų esmę.
Gaila, kad aš esu dvejotoja. Galėčiau imti ir išsakyt viską, bet laukiu, kol patys mane išstumsit.
Galėčiau tiesiog parodyt vidurinį pirštą tiesiai į veidą ir spjaut.
Galėčiau pasakyti viską, visas mintis.
Tokia ateitis vilioja. Gal susirasčiau draugučių. Draugučių, kuriems po mėnesio padaryčiau taip pat. Galėčiau gyvent laimingą, normalų gyvenimą iki kol baigsiu mokyklą ir suprasiu, kokia buvau durna.
Bet realybė tokia, kad aš sėdžiu ir toliau mintiju ir erzinuosi. Toliau svajoju, nors keliais žodžiais galėčiau viską pakeist. Turbūt bijau, kad pasidarysiu šiukšlė. Šiukšlė dar keliems žmonėms, kurie prisidės prie gausaus šiukšlininkų būrio. Matyt, aš ir pati sau šiukšlė.
Ir nyksta pamažu visi ramsčiai, palaikę mane pastaruosius porą mėnesių. Septintos valandos stebuklai baigsis ir aš nebeturėsiu šviesulio ateity.
Kaip norėčiau būti kažkas. Kažkur geriausia. Kažkam geriausia.
Taip... rytoj vėl reikės užsidėti storą šarvą ir keliauti apsimetinėti. Prastumti eilinę dieną. Ir vėl belaukiant, vėl tikintis, vėl be galo trokštant kažką pakeisti.
Bet ir vėl niekas nepasikeis.
Ir taip eisiu dar poryt. Ir kitą savaitę. Ir kitą mėnesį, ir metus.
Niekas nepasikeis.

daug dalių

Mano nuodų atostogos baigėsi. Rytoj vėl tempsiu save į skylę (mokyklą).
Nesugalvoju, kaip pradėti aprašyti šitą savaitgalį. Savaitgalį - kaip dešrigalį.
Įvykis numeris vienas? Atvyksta brolas. Geriausias planetos brolas, gebantis spinduliuoti. Aš dabar pati sau pavydžiu, kad tokį turiu.
Ir atrodo turėjau tik juoktis ir žiūrėt filmus. Galėjau taip būt visą tą savaitę, kaip kokiam vudstoke. Laimės festivaliz. Be to, labai gera anksti keltis. Visada miegodavau ilgai, dabar miegojau trumpai. Grynas nuostabumas pirmai valgyt pusryčius ir būt ankstyva varna.
Ir štai staiga po ilgo Final Countdown įjungiamas Coldplay "How we saw the world" koncertas.
Galėčiau atiduot viską. Visą savo mėšliną gyvenimą, kad ten atsidurčiau. Kad išjungčiau šitus plastikinius coldplay ir grąžinčiau senuosius. Su senom dainom ir paprasčiausiais treningais. Ten buvo kažkas.. tikro. Jau Viva La Vida eroj tas kažkas pradėjo nykt.
Žinoma, geriausia pasaulio nostalgija dingsta labai greitai.
Dėkui Dievui, egzistuoja Gorillaz, dvelkiantys kruopštumu ir profesionalumu.

O šiandien diena bjauri. Aš pati bjauri.
Turėčiau rašyti sklandžiai ir aiškiai, bet iš po pirštų išlekia tik padriki ir visai negražūs žodžiai.
Galva skauda visą dieną. Čiobreliai atvėso.
Dar kartą dėkui sau, kad atsikėliau anksti. Dabar galiu ramiai, neskubėdama susikalt sau vinis į galvą ir užkirsti kelią pabaigos jausmui.
Viskas baigėsi, baigėsi, baigėsi.

Be to, dar kartą viešai padėkosiu Viktorui Cojui, kad turi ne tik nuostabų talentą kurti, bet ir yra puikus nuskausminamasis ir raminamasis vaistas (trankvilizatorius??).
Nors atrodo, kad nebegaliu pakęsti jokių garsų, trys dainos akordai panaikina visą egzistuojantį skausmą ir vėl užlieja skaidri nykuma.
Ir vėl aš pradedu svajoti apie balkoną, 50 gimtadienį, pievas ir nostalgiškus šalčius.
Viso gero.

šūdas, man viskas dabar nuodai

gelsvas, paskendęs linkis

Viskas buvo taip gerai suderinta. Šiandien.
Atrodo, kiekvienas žingsnis neša nepaaiškinamą laimę. Kai žinai, kad rytoj tereikės pasėdėti, pabūti kažkuo kitu ir tada mauti į didesnę vietą. Tiek realiai, tiek mintimis.
Visiškai nesunku tylėti aplink skraidant žiurkėms. Vėl nustebau, kokie gali būti debilai žmonės.
Nieko nesakiau jiems išeidama ir galvojau, ką jie paskui kalbės.
Turbūt "ji šiokia ir anokia".
Na ir gerai. Vis tiek jie n i e k o nesugeba, tik inkšti.


Tik dabar mirtinai trūksta... Švelnaus linkio.
Aš jį bandau pasiimt. Bet tik pasižiūriu ir degina akis. O traukia. Linkiai traukia.
Likusias šios dienos dvi valandas būsiu išsikėlusi į mėtinį pasaulį su savo lėktuvais ir švariais prisiminimais.
Visada šypsausi, prisiminus geriausias vietas. Ypač tada, kai, atrodo, akimirkai patekau į linkių pasaulį. Ten taip šilta.