turiu daug ką pasakyt. Tiek daug, tiek daug, kad nebegaliu visko apdoroti.
Ne.
Man per daug žmonių. Per daug lopų, per daug idiotų, per daug rėksnių ir keikūnų.
Žinau, kad atrodau viena jų.
Aš jau seniai nebeturiu šanso tapti jais. Seniai jį praradau. Bet ir nenoriu.
Tetrokštu išnykimo. Tik šįkart ne pati išnykti noriu, o kad jie išnyktų. Jiedu.
How I wish you could see the potential,
The potential of you and me.
Tai va.
Jau maniau, kad tas noras visus išnaikinti dingo. Bet užteko kelių sekundžių ir aš vėl noriu šaukštu iškabint juos kaip košę. Suvalgyt ir iššikt. Tada forma atitiktų esmę.
Gaila, kad aš esu dvejotoja. Galėčiau imti ir išsakyt viską, bet laukiu, kol patys mane išstumsit.
Galėčiau tiesiog parodyt vidurinį pirštą tiesiai į veidą ir spjaut.
Galėčiau pasakyti viską, visas mintis.
Tokia ateitis vilioja. Gal susirasčiau draugučių. Draugučių, kuriems po mėnesio padaryčiau taip pat. Galėčiau gyvent laimingą, normalų gyvenimą iki kol baigsiu mokyklą ir suprasiu, kokia buvau durna.
Bet realybė tokia, kad aš sėdžiu ir toliau mintiju ir erzinuosi. Toliau svajoju, nors keliais žodžiais galėčiau viską pakeist. Turbūt bijau, kad pasidarysiu šiukšlė. Šiukšlė dar keliems žmonėms, kurie prisidės prie gausaus šiukšlininkų būrio. Matyt, aš ir pati sau šiukšlė.
Ir nyksta pamažu visi ramsčiai, palaikę mane pastaruosius porą mėnesių. Septintos valandos stebuklai baigsis ir aš nebeturėsiu šviesulio ateity.
Kaip norėčiau būti kažkas. Kažkur geriausia. Kažkam geriausia.
Taip... rytoj vėl reikės užsidėti storą šarvą ir keliauti apsimetinėti. Prastumti eilinę dieną. Ir vėl belaukiant, vėl tikintis, vėl be galo trokštant kažką pakeisti.
Bet ir vėl niekas nepasikeis.
Ir taip eisiu dar poryt. Ir kitą savaitę. Ir kitą mėnesį, ir metus.
Niekas nepasikeis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą