Mano nuodų atostogos baigėsi. Rytoj vėl tempsiu save į skylę (mokyklą).
Nesugalvoju, kaip pradėti aprašyti šitą savaitgalį. Savaitgalį - kaip dešrigalį.
Įvykis numeris vienas? Atvyksta brolas. Geriausias planetos brolas, gebantis spinduliuoti. Aš dabar pati sau pavydžiu, kad tokį turiu.
Ir atrodo turėjau tik juoktis ir žiūrėt filmus. Galėjau taip būt visą tą savaitę, kaip kokiam vudstoke. Laimės festivaliz. Be to, labai gera anksti keltis. Visada miegodavau ilgai, dabar miegojau trumpai. Grynas nuostabumas pirmai valgyt pusryčius ir būt ankstyva varna.
Ir štai staiga po ilgo Final Countdown įjungiamas Coldplay "How we saw the world" koncertas.
Galėčiau atiduot viską. Visą savo mėšliną gyvenimą, kad ten atsidurčiau. Kad išjungčiau šitus plastikinius coldplay ir grąžinčiau senuosius. Su senom dainom ir paprasčiausiais treningais. Ten buvo kažkas.. tikro. Jau Viva La Vida eroj tas kažkas pradėjo nykt.
Žinoma, geriausia pasaulio nostalgija dingsta labai greitai.
Dėkui Dievui, egzistuoja Gorillaz, dvelkiantys kruopštumu ir profesionalumu.
O šiandien diena bjauri. Aš pati bjauri.
Turėčiau rašyti sklandžiai ir aiškiai, bet iš po pirštų išlekia tik padriki ir visai negražūs žodžiai.
Galva skauda visą dieną. Čiobreliai atvėso.
Dar kartą dėkui sau, kad atsikėliau anksti. Dabar galiu ramiai, neskubėdama susikalt sau vinis į galvą ir užkirsti kelią pabaigos jausmui.
Viskas baigėsi, baigėsi, baigėsi.
Be to, dar kartą viešai padėkosiu Viktorui Cojui, kad turi ne tik nuostabų talentą kurti, bet ir yra puikus nuskausminamasis ir raminamasis vaistas (trankvilizatorius??).
Nors atrodo, kad nebegaliu pakęsti jokių garsų, trys dainos akordai panaikina visą egzistuojantį skausmą ir vėl užlieja skaidri nykuma.
Ir vėl aš pradedu svajoti apie balkoną, 50 gimtadienį, pievas ir nostalgiškus šalčius.
Viso gero.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą