kiekvienam obuoliui - vieta nukristi

kodėl čia taip tuščia?
Vieną dieną visi daiktai, atrodo, turi sielą ir stebi, o vėliau - jie tėra plastmasės gabalai.
Vis dėlto protauti reikėtų protu. O fantazija.. kas tai? Sako, prigalvojame to, ko nesam patyrę. Ir tai tiesa. O ar galima tuo tikėti? Ką sako moralės dėsnis šiuo atveju?
Norėčiau mokėti pabėgti į kitą realybę. Paksui vėl grįžti. Tik ilgainiui, turbūt, susipainiočiau, kuri realybė tikroji.
Kodėl žmonės ilgisi praeities ir nori to, ko neturi? Štai, tarkim, aš neturiu kino. Neturiu grojimo gitara. Neturiu linksmumo. O kai viską gaunu, pradedu abejoti - ar tai tikrai gerai? Ko turi siekti žmogus - laimės ar proto šviesos? O gal laimė ateina tik su proto šviesa..?
Laimė atsiranda tada, kai jautiesi laimingas. Kitų paaiškinimų kol kas atsisakau. Štai, neturiu nei kino, nei grojimo, nei linksmumo, nei.. draugų(?), bet žinau, kad esu laiminga būtent dėl to. Panašiai kaip Dali baisiai ištroškęs sukdavosi aplink stiklinę vandens, nes norėjo kuo labiau išgyventi tą beprotišką norą atsigert. Ir, ko gero, ta būsena prieš gėrimą, tas begalinis troškimas yra kur kas malonesnis nei pats atsigėrimas. Vėlgi... daug maloniau neturėti ir siekti.
O kokia buvo Cojaus filosofija? Jeigu mokėčiau rusiškai (cha. anot teorijos apie pasąmonėje paslėptą visą pasaulio informaciją, aš rusiškai puikiai moku), galėčiau išstudijuoti. Dabar tik paviršutiniškai jaučiu, kas jis buvo. Gerai - "paskutinis romantikas" jau šį tą sako. Jausmų valdžia? Norėtųsi tikėt, kad jis buvo ne vien jausmų valdomas žmogus. Norėtųsi tikėt uždaro, tamsaus žmogaus paveikslu. Žmogaus, kuris mažai bendrauja, bet kurį visi gerbia. Linksmo ir niūraus vienu metu. Paskendusio mintyse.
Savo protu galvoti sunkiausia. Bet dabar nenuleisiu rankų iš principo.

įkristi į minkštų čiužinių erdvę.
Mes esam baltame triušyje, kuris traukiamas iš fokusininko skrybėlės.
Bes vis dar traukiami iš fokusininko skrybėlės.
O kur mes triušyje?

Kur aš?

Ar prie šaknų matau tik niekus, ar lipu į galiukus?
Ir ar noriu lipti į galiukus?
Sokratas-Platonas-Aristotelis

mano džemperis klaikiai smirda. O kokia prakaito idėja?
Ir ar nesame kvaileliai, užsimetę dūmus ant proto? Kodėl reikia abejoti?

n e

Viso gero, aš išvykstu atgal į svajones ir keliones.
Gal aš geriau pagyvensiu atskirai nuo jūsų.
Ir paieškosiu, kam galėčiau papasakot apie savo planus.

fuck you
fuck you
fuck you
fuck you all.

Kada nors jūs dingsit iš mano galvos kaip dingo skautai. Gal pavirsit gražiais prisiminimais.
Man jau geriau romantiškai pasvaičioti apie vakarą ir skaityt knygas vieną po kitos.
Negu visom išgalėm negerbt jūsų.

ir vėl, ir vėl

kažkaip niekad nesuprasdavau Закрой за мной дверь prasmės. O dabar ėmiau ir supratau.
Rašysiu sau, tau, jiems visiems..
Tikėjau, visą laiką tikėjau ir kaliau sau į galvą, kad viskas bus kitaip, kad žmonės čia kitokie - ramūs ir protingi. Šimtus kartų mačiau, kad taip nėra, bet maniau, kad tai laikina.
Atrodo, kad kažkas specialiai griauna būtent mano viltis.
Jau bala žino kelintą kartą skaudžiai gaunu per galvą. Kiekvieną kartą vis skaudžiau.
Nyksta bet koks prisirišimas prie tų žmonių.
Darausi desperatiška.
Kasdien nuoširdžiai tikiuosi, kad bus kitaip, kad atsibusim ir džiaugsimės. Ir kiekvieną kartą nusiviliu. Ir jeigu tau nusibos šitas gražus pasaulis, tau yra vieta ir čia, lietaus užteks visiems. Pažiūrėk į laikrodį, pažiūrėk į portretą ant sienos, pažvelk pro langą - girdėsi mūsų juoką.

O dabar - Закрой за мной дверь. Я ухожу. Nes niekaip kitaip pasielgti negaliu. Paliksiu jus savo saugiuose namuose ir eisiu.. Manęs gatvėj laukia lietus.

atleiskit už sladumą, bet

1985. Cojui 23. Albumas "Это не любовь".

Visas tas albumas yra gryniausia ir saldžiausia (o kartu ir karčiausia) romantika. Ir daug daug ilgesio. Ir, kaip visada, absoliučiai visas skaudžiai žiebia galvon, nes viskas taip ir yra.

Разреши мне (Leisk man)

Aš stoviu tamsiam kampe.
Aš nežinau, kas man atsitiko.
Tiek daug žmonių.
Ir visi nori pašokti su tavim.

Leisk man palydėt tave namo.
Leisk man pasėdėt su tavim virtuvėj.
Leisk man pažvelgti tau į akis.
Pasiimk mane su savim į šitą rojų.

Tu žiūri kiaurai mane,
Aš bijau šypsotis tau.
Bet leisk gi man būt su tavim.

Mėlynam danguj skrenda lėktuvai.
Ir vienas iš jų pats gražiausias,
Nes juo tu skrendi pas mane.

Leisk man palydėt tave namo.
Leisk paimti tau už rankos.
Leisk man pažvelgti tau į akis.
Pasiimk mane su savim į šitą rojų.

ilgesys

Не остаться в этой траве,
Не остаться в этой траве.
Пожелай мне удачи, пожелай мне удачи!

tai negi man ir vėl rašyt apie tą patį?
apie šitas eilutes, apie tuos juodus plaukus ir keistą profilį, apie juodą spalvą ir debesis? Apie tai, kaip viskas vėl ir vėl sprūsta iš rankų ir niekada nepasiseka iki galo?
Vis dar skauda galvoti apie tą pusiau korėjietiško žmogaus dvasią. Ar ji tikrai mane lydi? O gal aš psichė? ( dievinu Paulo Coelho už mintį, kad masinė psichozė laikoma sveiku protu).
Žinau, kad turiu eiti šituo keliu, kad taip reikia, kad jis mane pažįsta.
Ar aš tik neapsimetu? Ar aš ne kvaila? - tokie klausimai iškart kyla pagalvojus. Galgi ne. Gal šitas žmogus, nusispjovęs ant sovietų sąjungos ir pakeltu smakru ėjęs į laivę (taip save pasmerkdamas būti nužudytu?) yra mano pagrindinis simbolis?
Vis dėlto, jau susiejau save su juo tvirtu vardo ryšiu. Aš žinau, kodėl taip pasielgiau.
Gera išeit iš šito laiko ir erdvės, gera persikelt į dvasios, minties pasaulį, kur ir gyvena mano paskutinis herojus. Tik šitas pasaulis lieka apleistas. Ar turiu jame eit?
Vienintelis žmogus, teikiantis tikrą viltį yra nesusijęs su manim. Stengiuosi, bet nepavyksta.


Снова за окнами белый день,
День вызывает меня на бой.
Я чувствую, закрывая глаза, -
Весь мир идет на меня войной.
( vėl už lango šviesi diena, diena, kviečianti mane karan. Jaučiu, akis užmerkęs, - visas pasaulis prieš mane eina.)

pyk_sta

cha. dar viena diena praėjo.
O mal di testa! :(
ėmiau klausyti kažkokio mišinio muzikos. Classic Rock FM groja vaikystės dainas. Primena mano sraigės amžių.
čia kažkokia įdomi daina. Kaip reikiant plėšia. Geriausia vieta, žinoma - You say i will never change, but what the fuck do you know?
O gal ir nepasikeisiu. Galai žino.
Aš jau pasikeičiau į kažkokį žalią gniutulą. Ir jo, aš prisimenu viską. Netikėtai sunku prisimint tą viską, nes jis graužia. Kaip druska ant žaizdos.
Kasdien vis po trupinį atsikratau priklausomybės. Nežinau, gerai tai ar ne. Aš nenoriu jos atsikratyt. Tai lyg ir suteikia prasmę ir leidžia džiaugtis. Bet jau pabodo jau gal penkmetį kamuotis nieko neveikiant, o tik stebint. Turbūt natūraliai čia taip gaunasi.
Reikės eit ieškoti naujų. Tik bus sunku, nes nei viena nebus tokia ypatinga,

папа, следи за собой!

• Vaje, kiek šiandien prikalbėjau, prižiūrėjau, priklausiau.
• Kažkas aplinkoj ne taip.
• Pasiilgau seno dievinimo jausmo.
• Visi tikėtini realūs objektai išnyko.
• Žmonės kaičiasi NE į gerą pusę.
• Man nepatinka, kaip keičiasi žmonės.
• Man nepatinka, kaip keičiuosi prie tų žmonių aš.
• Vakar su manim miegojo Bepelis ir tai buvo taip smagu.
• Išmokiau Runį loti ir jis dabar visąlaik loja.
• Įpratau gerti, visą laiką gerti ir man sunku be vandens.
• Mano naujas dantų šepetėlis labai geras.
• Papa, sledi za soboi.
• Be galo laukiu 50 gimtadienio, per kurį be krašto tikiuosi gerai praleisti laiką.
• Slapta nuo savęs tikiuosi, kad vis dar ką nors dievinu.
• Labai mėgstu й raidę. Ypač žodyje Цой.
  

who possesses my heart?

turiu daug ką pasakyt. Tiek daug, tiek daug, kad nebegaliu visko apdoroti.
Ne.
Man per daug žmonių. Per daug lopų, per daug idiotų, per daug rėksnių ir keikūnų.
Žinau, kad atrodau viena jų.
Aš jau seniai nebeturiu šanso tapti jais. Seniai jį praradau. Bet ir nenoriu.
Tetrokštu išnykimo. Tik šįkart ne pati išnykti noriu, o kad jie išnyktų. Jiedu.
How I wish you could see the potential,
The potential of you and me.
Tai va.
Jau maniau, kad tas noras visus išnaikinti dingo. Bet užteko kelių sekundžių ir aš vėl noriu šaukštu iškabint juos kaip košę. Suvalgyt ir iššikt. Tada forma atitiktų esmę.
Gaila, kad aš esu dvejotoja. Galėčiau imti ir išsakyt viską, bet laukiu, kol patys mane išstumsit.
Galėčiau tiesiog parodyt vidurinį pirštą tiesiai į veidą ir spjaut.
Galėčiau pasakyti viską, visas mintis.
Tokia ateitis vilioja. Gal susirasčiau draugučių. Draugučių, kuriems po mėnesio padaryčiau taip pat. Galėčiau gyvent laimingą, normalų gyvenimą iki kol baigsiu mokyklą ir suprasiu, kokia buvau durna.
Bet realybė tokia, kad aš sėdžiu ir toliau mintiju ir erzinuosi. Toliau svajoju, nors keliais žodžiais galėčiau viską pakeist. Turbūt bijau, kad pasidarysiu šiukšlė. Šiukšlė dar keliems žmonėms, kurie prisidės prie gausaus šiukšlininkų būrio. Matyt, aš ir pati sau šiukšlė.
Ir nyksta pamažu visi ramsčiai, palaikę mane pastaruosius porą mėnesių. Septintos valandos stebuklai baigsis ir aš nebeturėsiu šviesulio ateity.
Kaip norėčiau būti kažkas. Kažkur geriausia. Kažkam geriausia.
Taip... rytoj vėl reikės užsidėti storą šarvą ir keliauti apsimetinėti. Prastumti eilinę dieną. Ir vėl belaukiant, vėl tikintis, vėl be galo trokštant kažką pakeisti.
Bet ir vėl niekas nepasikeis.
Ir taip eisiu dar poryt. Ir kitą savaitę. Ir kitą mėnesį, ir metus.
Niekas nepasikeis.

daug dalių

Mano nuodų atostogos baigėsi. Rytoj vėl tempsiu save į skylę (mokyklą).
Nesugalvoju, kaip pradėti aprašyti šitą savaitgalį. Savaitgalį - kaip dešrigalį.
Įvykis numeris vienas? Atvyksta brolas. Geriausias planetos brolas, gebantis spinduliuoti. Aš dabar pati sau pavydžiu, kad tokį turiu.
Ir atrodo turėjau tik juoktis ir žiūrėt filmus. Galėjau taip būt visą tą savaitę, kaip kokiam vudstoke. Laimės festivaliz. Be to, labai gera anksti keltis. Visada miegodavau ilgai, dabar miegojau trumpai. Grynas nuostabumas pirmai valgyt pusryčius ir būt ankstyva varna.
Ir štai staiga po ilgo Final Countdown įjungiamas Coldplay "How we saw the world" koncertas.
Galėčiau atiduot viską. Visą savo mėšliną gyvenimą, kad ten atsidurčiau. Kad išjungčiau šitus plastikinius coldplay ir grąžinčiau senuosius. Su senom dainom ir paprasčiausiais treningais. Ten buvo kažkas.. tikro. Jau Viva La Vida eroj tas kažkas pradėjo nykt.
Žinoma, geriausia pasaulio nostalgija dingsta labai greitai.
Dėkui Dievui, egzistuoja Gorillaz, dvelkiantys kruopštumu ir profesionalumu.

O šiandien diena bjauri. Aš pati bjauri.
Turėčiau rašyti sklandžiai ir aiškiai, bet iš po pirštų išlekia tik padriki ir visai negražūs žodžiai.
Galva skauda visą dieną. Čiobreliai atvėso.
Dar kartą dėkui sau, kad atsikėliau anksti. Dabar galiu ramiai, neskubėdama susikalt sau vinis į galvą ir užkirsti kelią pabaigos jausmui.
Viskas baigėsi, baigėsi, baigėsi.

Be to, dar kartą viešai padėkosiu Viktorui Cojui, kad turi ne tik nuostabų talentą kurti, bet ir yra puikus nuskausminamasis ir raminamasis vaistas (trankvilizatorius??).
Nors atrodo, kad nebegaliu pakęsti jokių garsų, trys dainos akordai panaikina visą egzistuojantį skausmą ir vėl užlieja skaidri nykuma.
Ir vėl aš pradedu svajoti apie balkoną, 50 gimtadienį, pievas ir nostalgiškus šalčius.
Viso gero.

šūdas, man viskas dabar nuodai

gelsvas, paskendęs linkis

Viskas buvo taip gerai suderinta. Šiandien.
Atrodo, kiekvienas žingsnis neša nepaaiškinamą laimę. Kai žinai, kad rytoj tereikės pasėdėti, pabūti kažkuo kitu ir tada mauti į didesnę vietą. Tiek realiai, tiek mintimis.
Visiškai nesunku tylėti aplink skraidant žiurkėms. Vėl nustebau, kokie gali būti debilai žmonės.
Nieko nesakiau jiems išeidama ir galvojau, ką jie paskui kalbės.
Turbūt "ji šiokia ir anokia".
Na ir gerai. Vis tiek jie n i e k o nesugeba, tik inkšti.


Tik dabar mirtinai trūksta... Švelnaus linkio.
Aš jį bandau pasiimt. Bet tik pasižiūriu ir degina akis. O traukia. Linkiai traukia.
Likusias šios dienos dvi valandas būsiu išsikėlusi į mėtinį pasaulį su savo lėktuvais ir švariais prisiminimais.
Visada šypsausi, prisiminus geriausias vietas. Ypač tada, kai, atrodo, akimirkai patekau į linkių pasaulį. Ten taip šilta.