Baisiai keistai jaučiuosi. Akys kažkokios sunkios, nors peržiūrėjau gal tik keturias serijas. Dar kokią vieną noriu pažiūrėt, bet reikia laukt, kol atsiųs. Bukas feisas jau visai užkniso. Nieko aš dabar nenoriu, tik žiūrėt toliau.
Visą dieną valdo trys dainos:
Come On Home
Tell Her Tonight
We Never Change
We never change visada atsiranda galvoj, kai matau lėktuvus. Nežinau, tiesiog kitaip ir kitur klausyt šitos dainos neįmanoma man rodos.
Vat šiandien atsisėdau sau ant nago. Baisiai skaudėjo.
I wanna fly, never come down. Joo. Tiesą sakant nenoriu jokių kalbų, kaip man linksma, kai kitiem irgi linksma. Dabar nenoriu, kad man kas parašytų. Nebent Nir.
Kas joje yra gero, tai kad ji kalba tiesiai ir be jokių tuščių kalbų apie nieką :) Lakoniškai.
Kad būtų visi žmonės tokie paprasti. Tai ir gyventumėm geriau, manau.
Pastebėjau tokią durną tendenciją, kad kai dbz serijose vyksta kovos, žiūrėt visiškai neįdomu. Taikos metu belekiek kartų įdomiau kažkaip. Cellą kažkaip greit suvystė. Boo tai nervuoja žiauriai. Tik kad sausainiais viską verčia, tai gerai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą