neapibrėžtai...

Uh. Kas man pasidarė..? Kažkokia nesava. Siaubingai keistai atrodau sau pati. Buvau išėjus pasivaikščiot ir ne kartą, tiesiog šiaip sau. Bet vienuoliktą valandą išeit ir grįžt pusę dviejų- nebuvo dar taip. Visą laiką ėjau. Buvau miške, klampojau sniege. Nesvarbu, kad sniego iki kelių ir baisiai šalta. Tada perėjau beveik per visą Sveikuolių Taką ir grįžau per parką. Nemažą lanką dėjau.
Paskui galva atrodė lyg kažko pripilta. Pilna minčių, kurių išvaryt neišeina. Ėmiausi patikrinto būdo- meditacijos. Bet nepadėjo kažkaip tai taip va. Be galo noriu išmokti medituoti. Noriu lankyt Jogą. Man rodos, Alytuj yra kažkoks jogos centras. Turiu dvi priežastis, dėl kurių ten eit noriu- 1. Darant tuos pratimus iš galvos išeina absoliučiai visos mintys, kūnas tampa lankstesnis. 2. Gal.. leis mest muziką :D Juk mama ištisai tik ir ėda protą, neva lankyk sporto būrelį. Jeigu lankyčiau tris papildomus dalykus vienu metu tai po pamokų varyčiau į kokią tai muziką, paskui staigiai į dailę ir galų gale į tą mistišką trečią. Grįžčiau namo devintą kokią. Padaryčiau namų darbus ir eičiau gult. DIEVE. Nenoriu taip, jokiu būdu :(
Dieve, leisk mest muzikos mokyklą...
Labai nekenčiu, kad man nuo pat vaikystės įskiepytas tikėjimas Dievu. Na, ne Dievu bet Jėzumi. Aš jo baisiai nemėgstu. Man jis atrodo kaip psichas. O Dievas man geras draugelis. Aš nė velnio nenutuokiu, kas tas Dievas. Ar jis Jėzaus tėvas ar ne, man tas pats. Tiesiog kažkoks Dievas. Greičiausiai jis yra Atsitiktinumas ,ar Naujoko Sėkmė ,ar šiaip Sėkmė. Jis yra tos mistiškos jėgos, kurių pagalba mums sekasi arba nesiseka gyvent. Tokia tai mano filosofija...