nuleidus galvą žemyn

šita būsena yra sumauta. niekas jos nemėgsta. tačiau man patinka. didelė savijauta. Pradedu savęs klausti, ar taip turi būti, ir gaunu atsakymą - turi. Turiu paleist fantaziją ir paskui galvoti.
Bet likau tik aš.
Kitų nebeliko.
Ir ką reikės daryti?

ei, o kas dainuos, kai visi užmigsim?

Eikim į kiną.
Gal nebesismelks liūdesys per visas poras.
Šiandien jį užgesino mokslas. Trumpam. Rytoj, poryt, visą savaitę greičiausiai mėlynuosiu. Vėliau užges viskas ir vėl būsiu atsaini. O dabar yra šitaip.
Ir imu svyruot savo tikėjimu - ar mano pasąmonė vis dar tvirta?


Mikro. Niekada nemaniau, kad Legenda bus daina, parašyta šitam atvejui. Deja, taip yra. Toks atvejis.

sęd

turbūt per daug stengiuosi rašyt, ar panašiai. Šiandien yra jausmų diena. Jausmų? Ar emocijų? Pagal Selidžerio apsakymo (neprisimenu kokio) veikėją (neprisimenu kokį) - emocijos nereikalingos. Man ta mintis patiko. O jausmai? Reikalingi. Tai liūdesys - emocija ar jausmas? Jei liūdesys pastovus, nekintantis, tuomet tai jausmas. O emocija esu štai dabar aš. Emocijų nereikia. Nesitesinsiu pati prieš save - man baisiai, mėlynai liūdna. Taip, čia romantikės bruožas. Aš, neseniai atradus tą daiktą savyje, vis dar nesiliauju stebėtis. Kad nepastebėjau to anksčiau...
Tai va, man liūdna. Tai kas? Nieko.
Kartais nunyru į baisiai gilią melancholiją (primena Pūkuotuko "Baisiai Gilią Duobę"). Ir išsikapstyt nenoriu. Man patinka liūdėti. Tada jaučiuosi atitrūkus nuo besišypsančio idiotų pasaulio.
Vis dėlto... Norėčiau, kad rytoj viskas būtų gerai. Liūdna ar ne, bet gerai.

siela apsiramina tik sapnuojant