"viską, ką kalbu, paverčiu daina." gražu.
Eraserhead kažkodėl plaukioja smegenų skysty dar.
Bet eiti į cheminę olimpiadą tai nenoriu. Painu pasidarė.
Noriu saugoti savo akis.
Nenoriu trintis su apsipūtusiais.
Galėtų išlįsti koks iš interneto ir man viską detaliai paaiškinti.
Rytoj... bus bjauri diena.
jų ir reklamėlė
Labas rytas
2013 metų birželio 6 dieną blogas www.kkodran.blogspot.com baigė savo karjerą.
Savo egoizmą perkeliu į www.discessio.blogspot.com .
ketvirtadienis, sausio 12, 2012
antradienis, sausio 10, 2012
i
visi kalba apie tą patį, visi esam vienodi, bet čia kitaip!
Visi sako "eik, gerai" , bet čia ne taip!
Visi sako "juk pamatas tas pats" , bet povelniųčianetaip :(
Jie šypsosi, jie juokiasi, jie žiūri, o aš suprantu.
Jie jau seniai taip elgėsi, bet aš ieškau akivaizdumo.
Noriu tamsios salės su vaizdais, bet jie... neakivaizdūs?
Taip, kiekvienas tiki manim, o aš abejoju.
Aš sakau sau "eik", bet... čia kitaip..
Visi sako "eik, gerai" , bet čia ne taip!
Visi sako "juk pamatas tas pats" , bet povelniųčianetaip :(
Jie šypsosi, jie juokiasi, jie žiūri, o aš suprantu.
Jie jau seniai taip elgėsi, bet aš ieškau akivaizdumo.
Noriu tamsios salės su vaizdais, bet jie... neakivaizdūs?
Taip, kiekvienas tiki manim, o aš abejoju.
Aš sakau sau "eik", bet... čia kitaip..
penktadienis, sausio 06, 2012
trečiadienis, sausio 04, 2012
dar vienas labai meniškas įrašas apie VC
be galo keista rasti vis daugiau panašumų.
Ir be galo skaudu nerasti panašių žmonių.
Jeigu galėčiau - naktimis eičiau į mišką. Arba į miestą - ten ieškočiau tokių pat paklydėlių, peržiūrėjusių krūvą rusiškų filmų ir mokančių atmintinai visą Herojaus gyvenimą.
Gal atsirastų kažkoks toks, kuris įkūnytų šitą tuštumą.
Vis ryškiau jaučiu skirtumą tarp savęs ir ne savęs. Visi žmonės geri, bet... Bet jiems kažko trūksta. Kažko, kas mane įtikintų - galiu pasitikėti.
Išties, niekuo negaliu pasitikėti.. Tik savim. Ir Paskutiniu Herojum.
O norėčiau rasti jį gyvą.
Taip... jis taip pat grojo juodai baltu Squier...
Ir be galo skaudu nerasti panašių žmonių.
Jeigu galėčiau - naktimis eičiau į mišką. Arba į miestą - ten ieškočiau tokių pat paklydėlių, peržiūrėjusių krūvą rusiškų filmų ir mokančių atmintinai visą Herojaus gyvenimą.
Gal atsirastų kažkoks toks, kuris įkūnytų šitą tuštumą.
Vis ryškiau jaučiu skirtumą tarp savęs ir ne savęs. Visi žmonės geri, bet... Bet jiems kažko trūksta. Kažko, kas mane įtikintų - galiu pasitikėti.
Išties, niekuo negaliu pasitikėti.. Tik savim. Ir Paskutiniu Herojum.
O norėčiau rasti jį gyvą.
Taip... jis taip pat grojo juodai baltu Squier...
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)