be galo keista rasti vis daugiau panašumų.
Ir be galo skaudu nerasti panašių žmonių.
Jeigu galėčiau - naktimis eičiau į mišką. Arba į miestą - ten ieškočiau tokių pat paklydėlių, peržiūrėjusių krūvą rusiškų filmų ir mokančių atmintinai visą Herojaus gyvenimą.
Gal atsirastų kažkoks toks, kuris įkūnytų šitą tuštumą.
Vis ryškiau jaučiu skirtumą tarp savęs ir ne savęs. Visi žmonės geri, bet... Bet jiems kažko trūksta. Kažko, kas mane įtikintų - galiu pasitikėti.
Išties, niekuo negaliu pasitikėti.. Tik savim. Ir Paskutiniu Herojum.
O norėčiau rasti jį gyvą.
Taip... jis taip pat grojo juodai baltu Squier...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą