smerkimas

Per atostogas turiu daug gražaus laiko. Bet toli gražu man tas laikas nėra geras. Nebežinau, kas man gerai ir kas blogai, nes kažkas negero atsitiko. Kodėl pas mus nėra durno juoko? Kažkokio namų laimės simbolio? Kasdien jaučiuosi kaip gyvendama baisiai nelaimingų žmonių namuose, kur viskas apskretę purvais, visur prieblanda ir smarvė.
Ką tik sau pasakiau, kad kai pradedi filosofuot, kas teisinga ir kas ne, vadinasi, pasidarai tuščias. Ir kaip tik dabar suvokiau, kad pradėjau filosofuot kažkokį brudą ir.. esu tuščia kaip kokia kriauklė. Dėl nežinia kokios priežasties mano mintyse įsišaknijus nuomonė, kad jeigu pradedi kelt klausimus (būtent paaulgystėj. Dėl suaugusių nežinau. Nepažįstu.) "kas yra teisinga?" ir panašiai, tai bandai pakilti aukščiau kitų. Kai susitinku kur nors paauglių filosofiją, man beveik kaip refleksas iškyla mintis - o kas tu toks? Turbūt dėl to, kad Dievas mano galvoj sėdi garbingoj vietoj. Nors ir nesu ypatinga tikinčioji, mėgstu bažnyčią. Kai šalta. Žiemą nueini į mišias ir žiūri į paveikslus. Kaip kad man kliuvęs tekstas iš Naujojo Testamento sakė:

„Neteiskite kitų, kad patys nebūtumėte teisiami. Kokiu teismu teisiate kitus, tokiu ir patys būsite teisiami, ir kokiu mastu matuojate, tokiu ir jums bus atmatuota. 

Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje? Arba kaip gali sakyti broliui: 'Leisk išimsiu krislą iš tavo akies', kai tavo akyje rąstas?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip pašalinti krislelį iš brolio akies“ (Mt 7,1-5)
Tiesą pasakius, labai man kontraversiškas šitas tekstas. Arba tiesiog nesuprantu jo teisingai. Greičiausiai, kad nesuprantu , nes nesiaiškinau jokių simbolių. Bet.. čia juk sako, kad pirma turi pats savo gyvenimą susitvarkyti, o tik tada aiškint kitiems. Bet kuris žmogus yra susitvarkęs savo gyvenimą? Ir jeigu tvarkysim savo gyvenimus nematydami kitų, tai tapsim egoistais - kažkodėl nemanau, kad jie Bažnyčios numylėti.
Vienu žodžiu, prieštarauju pati sau. O mano namuose gyvena du senukai, iš kurių vienas yra iki gyvo kaulo įsišaknijęs egoistas. Aš juo bijau tapti.

pakalbėkim

eeei,kodėl Steve Vai koncertas turėjo šitaip. . paveikt? atrodo, prieš porą mėnesių žiūrėjau Tender Surrender ir galvojau, kaip galima mėgti gitarą su gėlytėm ant fretboardo ir su rankena. ir dar ibanez.
o štai šiandien lyg ir per daug šypsojausi, taip gera buvo. ko gero nesu buvusi tokiam koncerte. tokiam, kuris palieka ilgesį . va taip norisi grįžt atgal ir dar paigrožėt ta american ass. na, ne ass buvo įspūdingiausia vieta. Tender Surrender, aišku, buvo įspūdingiausia vieta. ot, kaip mėgstu.
tai ką gi, dar vienas šiltas prisiminimas melancholiškam vakarui. šiltesnis ir geresnis už visus!

ataman

Turiu prisikaupus krūvą knygų ir filmų, kuriuos noriu peržiūrėt. Keista, kad kai įsijungiu kompiutrį, nieko nebenoriu žiūrėt. Kai pasiimu knygą iš bibliotekos, nebenoriu skaityt. Įprotis? Liga?  Dažniausiai pradedu žiūrėt ir susidomiu, bet kuo toliau, tuo labiau neturiu kantrybės. Žvilgčioju į laikrodį ir t.t. 

Vakar nemiegojau. Vidury nakties kažkokio kvailo akstino pastūmėta išgėriau vaistus ir apsivertus ant šono toliau bandžiau užmigt su kvaila plokštele burnoj. Galvoju, kad reikėjo įsijungti kino. 

Prisiverčiau pažiūrėt Igla Remix, 2010 metais išleistą Igla "paaiškinimą". Daugiau nei pusė filmo tai tas pats Igla, tik su pagražinimais. Paaiškinta tik priešistorė, dėka kurios daug lengviau suprasti iš kur atsirado visi veikėjai, ir pridėtas galas. 

Sužinojau, kokia daina skamba Igla pabaigoj. Muslim Magomaev - Ulibnis (nusišypsok, rodos, verčiasi) . Seniai norėjau jos paklausyt atskirai. Bet va - atskirai klausant visai ne toks jausmas. Matyt, aplinka ne tokia. 

Labiausiai nemėgstu, kai reikia gert daug arbatos. Jausmas lyg lėtai skęsčiau iš vidaus - per daug vandens. 

Ai, vienu žodžiu - pasiilgau Cojaus. Niekad jo nebuvo, niekada nebuvau ir su gerbėjais susitikus, bet kažką vis tiek turėjau. O dabar kažko taip trūksta. Kaip ir čia, ketvirto trūksta. Magnetofonu jo nepakeisi. 

Daug kartų jis jau man padėjo ir nebūdamas čia. Stipriai užsimerkiu ir tikiuosi, kad padės ir dabar. 

Dievas kantrus ir mums prisakė - kantrybės. (Бог терпел и нам велел — потерпи…)

sunshine

po Sunshine peržiūros labiau pamėgau visatą.
{šitie garsai tokie vieniši ir platūs. Negali pabėgti. Jie pritraukia lyg magnetas geležėlę ir nepaleidžia. Slegia. Norisi susitraukti į kamuoliuką ir užimti kuo mažiau vietos. Kaip planetos.}
Geros naujienos - 14 vieta LGMO. Jė :)

silpnokas "nakągi"

Taigi. Aš dar kartą žiūrėjau filmą. Push.
Sci-fi. Tiesą sakant, visada maniau, kad sci-fi yra kažkokia fantazijų krūva. Ir ne šiaip fantazijų, o visiškų nesąmonių. Kaip visada, tenka nuomonę keist. (išvis, keista kaip. jeigu susiduriu su kokiu nors dalyku, apie kurį turiu susidarius nuomonę, ją pakeičiu).
Push kažkuo primena Another Earth (AE) , kurį žiūrėjau dar vasarą. Bendra įdomi "liekana" po filmo, kai neapsisprendi, patiko jis tau ar ne. Ir dar kažkoks keistas jausmas bežiūrint - atrodo, kad esi išvis ne čia, o ten. Drive, pavyzdžiui, irgi lyg ir nukelia kažkur, bet Drive žiūrėjau kine. Būtent dėl to jis mane ir paveikė daug stipriau. Vis dėlto kine yra garsas, vaizdas ir patogios kėdės, kuriose sėdint nejauti savęs. O prie kompo, susiraičius ant svyruojančios kėdės ir žiūrint online labai pusėtinos kokybės vaizdelį, įspūdis tikrai sumenksta.
Šiaip ar taip, jausmas ypač keistas. Aš dažnai bandau kažką pajusti žiūrėdama į peizažą pro langą arba iškišus galvą per stoglangį. Kartais jaučiu keistai malonų deja vu.  Artimas tokiam jausmui yra tas, kuris apima žiūrint ir AE, ir Push. Pastarasis šiaip jau gerokai artimesnis realybei ir, mano galva, kiek lengviau suprantamo turinio. Supergalios, JAV organizacija, kruopštūs planai... o veiksmas vyksta Honkonge. Be jokių titrų žiūrint įdomu paklausyt, kaip jie ten šneka.
Manau, kad man patiko būtent tas nepažįstamas jausmas žiūrint AE ir Push (o gal ir Drive). AE iki šiol taip ir nesupratau iki galo, o Push kažkaip įdomiai nufilmuotas. Skaičukais nevertinsiu. Išvis nieko nevertinsiu. Geriau išeisiu į balkoną pažiūrėti į kaminus..

Kaip elgtis?

pie fight study II, 2008. COURTESY THE ARTIST

nah. visi  žmonės aplink veikia. Ir veikia ne vieni. O aš viena. Dieną, kai nori nenori turi būti su "labai fainos" kauke, aplink būna žmonių. Su jais turi kažkaip elgtis. Negalima elgtis taip, kaip nori elgtis. Kaip "Tame keistame įvykyje šuniui naktį" - "pavyzdžiui, negaima sakyti seniems žmonėms, kad jie seni, arba kad paperdė". Tarp kitko, ta knyga kažkur uždrausta dėl pernelyg paprasto teksto. O taip. Knyga, kurios pasakotojas - autistas, parašyta per paprasta kalba. Kartais atrodo, kad tai sveikieji yra kvaili, o ne kvailiai.
Tai va. Su žmonėmis reikia elgtis. Man patiko savaitė, kai mama buvo išvykus. Su tėčiu elgtis nereikia. Kažką numyki, kažką papasakoji. Valgai koldūnus kasdien. Viskas paprasta.
Mano didžiausias troškimas yra išmokti nesielgti su žmonėmis. Nesišypsoti, jeigu nenoriu. Nekalbėti, jeigu neturiu ką pasakyti. Daug kas sako: "elkis taip, kaip nori" . O paskui tie patys žmonės erzinasi, kad neva pykstu ant jų. Neapsisprendėliai.
Iš tikro tai nebesusigaudau, kokio velnio taip galvoju. Turbūt slypi kažkokia psichologinė probema, kurios nemoku įvardint. Na ir tegul slypi sau. Ir kodėl, pavyzdžiui, vis tiek ilgiuosi žmonių, jeigu nenoriu su jais turėti reikalų? Gal blogi žmonės. O gal bloga aš?
Buvo geri laikai prieš kelis mėnesius, kai skaičiau "Sofijos pasaulį". Viskas buvo pilniau ir tikroviškiau. O dabar... Mano pasaulis kažkaip idiotiškai keičiasi ir, atrodo, dabar pats lūžio taškas, kai nenusprendžiu, kaip elgtis. Kaip elgtis? Etiškai. NE.
Tarp kitko, Nir, jeigu ką, tai geriausiai viską apibūdinantis žodis - "išeik", bet būtinai tavo ištartas.