dude, the other shoe is not pain

Atbulinis skaičiavimas įjungtas. 10.
Rytoj prasideda tikroji pabaiga. 10 klasė baigiasi. Velnias, kiek daug.
Mano nuosprendis - palikti šitą blogą kaip kokią nors atsiminimų dėžutę, pilną laiškų sau ir ne visai sau. Sukursiu kokį naują blogą. Šviesesnį ir geresnį. Šitą paliksiu kaip tamsių 5 (gal) metų šešėlį.
9.
Taip, daug šitam bloge visko prisikaupė. Pradėjau rašyti 2009 metais, Mano metais. Man buvo 12. Seniausi įrašai jau seniai ištrinti, bet prisimenu, rašiau apie armenų kalbą. Įdėjau kažkokį kvailą paveiksliuką su drugeliais. Klausiau savęs durnų klausimų. Dar yra likučių iš tų laikų. Trys įrašai. Ištryniau kokius du šimtus. Anuomet rašiau kažkaip dažnai. Tais metais važiavom į Prancūziją. Buvo gera kelionė. Norėčiau dar kartą. Buvau 6 klasėj. A, tada buvo ta įžymioji ekskursija į televizijos bokštą. O, gera dienelė buvo. Pradėjau skaityt Enorcos blogą. Pradėjau piešt kvailus piešinukus. Ko gero, aptikau didesnę dalį iki šiol skaitomų blogų. Susikūriau feisbuką. Įstojau į dailės mokyklą. Gal ir su Raima pradėjau tikriau bendrauti. Atsirišbačio stilius. Buvau durnas vaikas. Iki šiol tebesu.
8.
2010 metai.  Turėjo praeit milžiniškas laiko tarpas, kol apsipratau su mintimi, kad datoje nebėra dviejų nulių iš eilės. Atsirado 1 TB kietasis diskas, kartu su juo - paskyra linkomanijoj, kartu su ja - ~500 serijų Dragon Ball. Žiūrėdavau ir žiūrėdavau. Dieną naktį, žiemą vasarą. Kai baigiau žiūrėt DBZ, verkiau. Žiūrėjau DBGT. Tada pradėjau DB, bet nepabaigiau, nes neįdomu. Atsirado nuolatinis palydovas grotuvas Phillips, fotoaparatas. Kelionė į Londoną. Apledėjęs pakilimo takas, pliurzė ant kelio, šlapios kojos. Klausiau bet kokią muziką. Grojau simfoniniam orkestre. Važiavau į tūkstantmečio vaikus (pirmą ar antrą kartą? neprisimenu). Pradėjau skaityti Haruki Murakami. Rašiau labai smagų dienoraštį, kurį tebesaugau iki šiol ir vis paskaitinėju. Niekad nepavyko pakartot tokios dienoraščio rašymo sėkmės. Tėtis perstatė baldus mano kambary. Kokį mėnesį klausiau enigmos. Į namus atsibeldė šuo Runis. Skaičiau "Jūsų pasąmonė galią". Primą kartą eurovizijoj girdėjau labai gerą dainą. Perskaičiau "Sofijos pasaulį". Pirmą kartą važiavau į Aukštuosius Tatrus. Peržiūrėjau "The Office" ir Hellsingą. Išsitraukėm patefoną. buvau užkietėjus coldplayerė, kol lapkričio pradžioj per radiją neišgirdau Kino. Tada viskas natūraliai apsivertė, nes coldplay vis tiek nusigrojo. O aš pasinėriau į romantiką.
7.
2011 metai. Peržiūrėjau Igla kokius 7 kartus per vieną mėnesį. Pradėjau krypti į gamtos mokslus. Paklausiau Bloodhound Gang kokį mėnesį. Pradėjom slidinėt. Pradėjau žiūrėt CSI. Šiaip - vis Kino, Kino, Kino. Skridom į Romą. Ot buvo kelionė. Iki šiol ilgiuosi nakties prieš lėktuvą. Turėjom sulaukt autobuso, ketvirtą ryto važiuojančio nuo traukinių stoties. Kadangi neturėjom kur miegot, tai bastėmės po miestą ir miegojom prisišlieję prie šiltos reklamos. Ta vasara buvo tikrai labai labai gera. Pradėjau grot gitara. Basčiausi viena po Vilnių. Antrą kartą važiavau į Tatrus ir tai buvo absoliučiai geriausia stovykla, kokią esu turėjus gyvenime. Kokie žmonės, kokie maršrutai, kiek potyrių. Prečno perėja, Rysai. Kažkokiu būdu buvau neįtikėtinai rami. Matyt, įkvėpta. Tuometiniai mano įrašai man patinka. Pradėjau galvot. Klausiau Michael Jackson. Gale metų žiūrėjau Drive, kuris vėl viską pakreipė kažkaip kitaip.
6.
2012 metai. Vis artyn ir artyn, ar ne? Pradėjau dalyvauti olimpiadose. Rasdavau vis daugiau panašumų tarp savęs ir Cojaus. Po Drive pamėgau kino teatrą. Mėnesį gyvenau Drive garso takeliu. Nuostabiai atšventėm sesės gimtadienį Rusnėj. Tobulos dienos - lauke šalta, mes apsimūturiavę pėdinam kažkur toli, o viduj židinys kūrenasi, vakare pirtis ir pūkiniai patalai laukia. Pažiūrėjau kažkokį filmą, kuriame buvo Death Cab for Cutie. Vėl ilgai ilgai mąsčiau, kaip viskas blogai. Perskaičiau "Veronika ryžtasi mirti". Baigėsi olimpiados. Važiavau į Vokietiją. Tada nebuvo smagu, bet dabar kai pagalvoju, buvo labai smagu. Skaičiau "The curious incident of the dog in the night time" - pirmą pilną knygą angliškai. Labai patiko. Per mano gimtadienį važiavom į aviacijos šventę. Mano batai siaubingai nutrynė kojas, bet vis tiek buvo be galo smagu. Atsirado teorija apie idiotus, pradėjau visų nekęst. Iš dalies prie to prisidėjo Stephen King'as su savo "Kere", paskui "Tuo". Labai gero knygos. Turbūt šią vasarą tęsiu Kingo skaitymus. Už savo pinigus nusipirkau baisiai kietas ausines. Tiesą, prieš tai per Kalėdas gavau elektrinę gitarą - daugelio mėnesių svajonę. Susižavėjau Steve Vai. Paskui atėjo vasara ir klausiausi Gorillaz. Viešėjau Vilniuj ir nieko nebuvo namie, tai iki trijų labai jaukiai klausiausi koncerto ir jaučiausi awesome. Netyčia nuvažiavau į valstiečių ir žaliųjų sąjungos stovyklą. Link rugsėjo pirmos artėjant važiavom į Kroatiją, sulūžom Slovakijos mieste Žilina. Man baisiai patiko. Tada grįžom atgal ir nuplaukėm į Stokholmą. Atėjus rudeniui geriausia vakaro pašnekovė išvažiavo mokytis į Angliją. Užpildžiau prašymą įstot į NMA. Įstojau. Pati viena keliavau į Steve Vai koncertą. Paskui mėnesį buvau depresijoj, nes viskas kažkaip blogai. Sutikau dalyvaut mainų projekte su Švedija. Pamačiau, kaip baisu yra būt kitokiu paaugliu.
5.
2013 metai. Dabartis. Kažkada pradėjo LTV rodyt BBC Sherlock. Užsikabinau. Kokius tris mėnesius sąžiningai kasdien atiduodavau duoklę internetui. Užėmiau antrą vietą miesto biologijos olimpiadoj. Išsikėtojo kokius tris metus augusi mintis stoti į licėjų. Išvažiavau į Švediją, ten man baisiai nepatiko. Susirgau gripu. Sužinojau, kad Tamiflu gaminamas iš šikimo rūgšties. Buvau NMA sesijoj. Laikiau licėjaus egzaminus. Žiūrėjau euroviziją ir opapa, radau dar vieną dainą. Įstojau į Licejų. Man viskas pasidarė vienodai. Netyčia pažadinau savo neracionalią proto dalį. Ką, gi, 6 metai daro savo.
4.
Naujausias įvykis - vakaryštė (vis dar) diena, kuri, ko gero, apvers, jeigu dar neapvertė, viską. VISKĄ aukštyn kojom. Iki tol 5 metus sąžiningai tikėjau. Nežinau kuo, tikrai ne dievu, bet tikėjau. Gal tikėjausi. Ir viskas staigiai atsirišo. Gal kiek per staigiai. Kai per staigiai viskas įvyksta, įvyksta griūtis. Vat dabar griūtis. Mane užgriuvo tona akmenų, prispaudė ir aš miriau tam tikra prasme. Ne, rimtai, šiandien viskas taip beprasmiška, kad tariu sudie blogui.
3.
Jeigu rimčiau, tai Raima sugalvojo, kad per lietuvių patikrinimą (jis rytoj) reikia parašyt suicidinį laišką pagal visus reikalavimus ir per pertrauką nusižudyt. Tikėkit ar ne, kokią sekundę šitą variantą svarsčiau.
2.
Tai va, kiek daug visokių įvykių buvo per šituos bloginimo metus. Buvo daug nepaminėtų žmonių. Ir įvykių. Galėčiau dar rašyt ir rašyt, bet gaila, kad reikia eit miegot. Rytoj gi egzaminas, o per jį užmigti nenorėčiau.
1.
Bum. Įrašo pavadinimas iš Pojavio dainos žodžių "because of my shoes I'm wearing today, one is called love, the other is pain". Dude, the other shoe is not pain, it's HATE.
0. Afterlife.

Bransonas ir pienas

Štai ir prasidėjo - paskutinė mokslo metų savaitė. Vieniems pilna rūpesčių, kitiems nuobodulio, dar kitiems - įtampos ir egzaminų laukimo. Ne, iš tikro tai visiems viskas jau nusibodo. Negaliu sulaukti, kada galėsiu nebesiruošt kitai dienai ir atėjus ryte nematyt tų įgrisusių veidų.

Porą dienų iš eilės miriau. Kažkaip sugebėjau išeit iš kraštų ir pradėjau svaigt, kaip viskas blogai. Dabar po biškį atsigaunu. Žinau, kad viskas gerai, kai užsimanau pasiųst žmones po velnių.

Truputėlį gaila, kad ne geriausios nuotaikos atsisveikinam. Gal čia mano bėda.
Kažkokia ūkininkė nedavė Bransonui pieno. Gera naujiena. Įdomiausia skaityt komentarus delfy. Aš nežinau, ar esu sveiko proto, ar durna, bet tiksliai žinau, kad delfy komentarų skaityt nevalia. Nesvarbu, koks straipsnis - visada viskas blogai ir blogai ir blogai. Kažkaip nesusilaikiau nepaskaičiusi nuomonių apie šitą pieno situaciją. Nieko naujo. Kaip visada - durna, sovietinė boba, kuriai net milijardieriai ne lygis.
Aš tai ją palaikau. Galima visaip šitą įvykį suprast. Juolab, kad kitame straipsny moteriškė pateikė argumentų, kodėl nedavė pieno. Bet kaip visada - paskaitom antraštę, pasibaisim, kokia LIETUVA (ne mes,  o Lietuva. Lyg Lietuva - ne mes) kaimiška ir parašom smerkiantį komentarą neperskaitę kitų 3 straipsnių. Ai, tiesa. Visiems labai kliūva Lietuvos kaimiškumas. Kad Lietuva yra kaimas - tiesa. Trečdalis gyventojų dar gyvena kaime ir reiktų tai saugoti, nes nedaug valstybių apskritai tebeturi normalius, natūralius kaimus. O ir šiaip, istoriškai - visad tik Lenkija, Lenkija. Lietuva buvo provincija, tai ir dabar yra ir nėra čia ko verstis per galvą stengiantis tapti, kuo nesi. Va, apsilankė toks Bransonas. Taigi smagu. Vadinas, esam žinomi. Lietuva yra išskirtinė valstybė, tai ir žmonės išskirtiniai.

Ne, niekada nebūsiu politikė.

nebežinau II

paskutinė savaitė dailės mokykloj. Visi rėmina savo darbus. Ir užrašinėja pavadinimus. Iš ciklo "sapnus begaudant". Taip jaučiuosi pastarąją savaitę. Lyg iš ciklo "viskas velniop". Viskas, ko gero prasidėjo įstojimu. Tada pasiekiau sinusoidės (mmm... dievinu šitą grafiką. Niekad nieko apie jį nesimokiau, bet jis veža. Gerai skamba, gerai atrodo. Priežastis mylėti matematiką) aukščiausią tašką. Nuo tada rituosi žemyn. Aišku, žinau, kad gan greit vėl pradėsiu kilt. Dėl to iš dalies mėgaujuosi buvimu žemai. Šiaip buvau netgi pasiilgus to beviltiškumo. Galima sakyt, įsikraunu savo romantizmo batareiką. Pažiūrėsiu Drive dar kartą kurią nors dieną. Prisiminsiu, kiek dienų sugaišau besvajodama, kaip eisiu dar kartą į kiną žiūrėt to filmo. Kaip pykau, kai sužinojau, kad mūsų kino teatras nerodo skaitmeninių filmų. Dabar jau rodo. 

Labai juokingas jausmas, kai užsidedi ausines ir jos remiasi į paausį ir stimuliuoja paausinę seilių liauką. Ir seilėjiesi beklausydamas muziką. lol. 

nebežinau

anksčiau aš žinojau viską. Žinojau, kas buvo vakar, kas bus rytoj. Žinojau, kaip jaučiuosi ir ką daryti, kad būtų geriau. Būdavo linksma - juokdavausi, būdavo liūdna - verkdavau, ir viskas praeidavo. Viskas paprasta. Buvo.
Dabar esu visiško šūdo stadijoj - net nežinau, kaip jaustis. Absoliutus, šūdinas ir supuvęs niekas. Šlykštu nuo visko. Pabandai nueit pasižiūrėt į kažką naujo, nors kiek prasiblaivyt ir vėl dūris. Rodos, visur manęs laukia su peiliais, pasiruošę kuo skaudžiau juos man susmeigt. Nebežinau, nei kokia muzika padėtų, nei kokios mintys, nei žmonės. Visiškai, visiškai nieko.
O apmaudžiausia, kad iš manęs viską atėmė. Trinkt, įsiveržė ir sujaukė visą tvarką. Aš turėjau tiek daug ramsčių, tiek daug šviesulių. Visus užgesino, viską sulaužė, išplėšė, kas vertinga ir žiūri. Žiūri, kaip aš stoviu su sauja smėlio rankoj ir laukiu, kol kas nors ateis į pagalbą. O dykuma plati, karavanas nuvažiavo, likau viena.