akmeniu krentu

Turbūt sunkiausia yra prisipažinti sau, kad nesi kažkoks ypatingai kažkoks.
Aš nesu kažkas. tokio.
Jeigu darau kas man patinka, juk tai aš?
O jeigu banaliai pasiilgstu kažko, ar taip galima?
Daug daug masės

ilga istorija

Tai va, kai atėjau čia, i was like holy shit what the hell.
Tada pasiryžau melstis ir kentėt lol.
Tada buvo visai faina.
Tada buvo jeez, its so cool.
Tada atminties spraga.
Tada atmintis grįžta.
Then i was like im so lame.
Tada ilgai valgiau kumpį ir ananasus.
Ir grikius.
Tada buvo oh god i love it.
Sapnai naktį.
Sapnai dieną.
Then i was like go to hell!
And then i was like im not lame at all.
Then i was like yummy down on this yummy down on this.
But after a while vėl pamačiau.
AWESOME.
Tada vėl valgiau sūrį ir kumpį su ananasais.
I was like y u no like it.
I cried a lot.
Aš valgiau.
Aš gėriau.
I duplicated it.
It was like that until today.
Today
im like holy shit what the hell?

hip hip hipnotizuoja

http://vimeo.com/30039500

apsimėčiau

ik, ak, laukiu visą dieną... Kažkaip nėra vieno pastovaus, absoliutaus daikto mintyse. Vis tas, vis anas, vis šuo.
Bet būnu.
Privalau būti aš.
Turėti savo autoritetus, jais žavėtis, bet likt aš.
“Always be yourself, express yourself, have faith in yourself, do not you go out and look for a successfull personality an duplicate it.” (Briusas Li)
Ir eisiu atkištu smakru, pakelta galva per popierius.
Turėsiu savo sargus danguj ir matysiu tik tikslą. Va.