kasdieninis

užsimerkiu ir akys apipelija.
o, man naujovių nereikia.
Ar įmanoma įsimylėti dainą? tikriausiai.
Aš tai nenoriu būt kažkas tokio ir ypatingo. Norėčiau būt toks visapusiškai eilinis žmogus. Tik parėjus namo išanalizuočiau visą dieną. Užrašyčiau smulkmę ir įsirėminčiau.
O dabar jau nebematau. Einu gatve ir nematau žmonių, veidų, mašinų ir panašaus aaa... mėšlo.
Užtat matau pastatus ir dangų. jėga.
Ar aš romantikė? Kažkaip nesiderinu su šituo žodžiu. Aš kaip dėžutė, pilkas kubiukas, o viduj visokių niekų pridėta. Nuo aviacijos paslapčių ir retorinių klausimų kas gi buvo, iki amžino įsitikinimo kaip tu,taip tau.
Aš iš tų, kurie neturi ką veikt. Kurie sėdi kryžkelėj ant kelmelio ir šaukia "no no, arkliukai, bėkit". ir gerai. niūru, tamsu, šalta ir drėgna. mmmmmm
O ką galvoja aplinkiniai? nežinau. vieni juokiasi, kiti tyli. Man labiau patinka besijuokiantys.
O nepatinka? man viskas įtinka.

bet šiaip... kartais atrodo, kad galėtum susukt vielą ir taip gerrrokai prilupt priekaištaujančius.

va

ot baisus smagumas... ummagumma.
byra smegenys pro nosį.
ir aplinka išnyksta, ir kalbi (iš pažiūros) nesąmones.
Ir, kaip visada, nesutari su normaliais žmonėm.
tikriausiai gerai, nes šitaip gerai. Smagu nenaršyt ieškant kažkokio pavyzdžio.
aš tikriausiai neturiu gerų minčių, va. kartais susidėlioja kokis bruds ir gaunasi.
Kai lyja, dangus prakaituoja.
ooo, paverskime tai nauju dėsniu.
Turbūt smerkiu žmones. turbūt aš /b/.
niūrus mano pasaulis, kaip neskalbtos kojinės.
Skamba vasariškai, ar ne?

ak taip. Be TO.
kažkas parašė komentarą, kad spokoinaja noč supranta tik tie, kurie naktį klaidžiojo po miestą, kai žvaigždės yra niekas, palyginus su nakties juoduma. Kai viskas tyli, gatvės tuščios ir tą valandą viskas miega. Būtent šitaip ir skamba naktis.
O aš savo svajonė įgyvendinau. Girdėjau naktį mieste. Ir pakartočiau tai dar šimtus kartų. Romoje. Kai šitoks didingas miestas miega, o tu vaikštai aplink koliziejų- tai nėra pakartojama.
Taip norisi vaikščioti ant pirštų galų, tyliai slankioti po tūkstantmetį miestą.
O kai nusivarai nuo kojų, prisiglaudi prie šiltos reklamos traukinių stoty. Ir gali pasijusti to didingo milžino - Romos - dalim...

iš Alma Atos

Aš likau viena namie nakčiu.
Ir spėkit, ką darau??

Smardinuosi.

Ah, nors penkioms minutėms atsidurti 89 metuose! Mmmm
Leningradskaja gruppa KINO, KINO, KINO.
nu tai taip, aš truputėlį išprotėjau.
Tikriausiai nei vienas dabartinis muzikantas nesukeltų TIEK , kiek sukelia kažkokia grupė iš Piterio. Argi dabar kas nors galėtų žmonės taip užvesti daina apie agurkus?
Nu jo, atrodo kiek gi galima rašyti tą patį per tą patį ane?
Vis kino, Cojus, Kasparianas, Gurianovas ir Tichomirovas. Man tai nenusibodo.
Sakau ir sakysiu (kran kran) - gerai, kad jie nebegroja. Nes užsipopsintų.
Kaip Coldplay - pasiilgau jų senojo stiliaus iki beprotybės. Buvo tokie įdomūs ir saviti. Pažiūrėkit, kokie pasidarė.. Bum bum bum ir neaiškus tekstas. Ar tokia muzika gimsta iš minčių? ne.
Aš tai nežinau. Kai žiūriu koncertą, atrodo, kad Cojus gyvas. O kartais suima mintis - "tai kodėl taip ėmei ir numirei, ką?". Šiaip tai jį nužudė. Baisu kažkaip.
Legenda, legenda. Legendinė daina. Jis patsai būdavo savo dainoj. Ir ligšol, per daugiau nei 20 metų ,jis sugeba net ir per netikrą erdvę perduoti savo liūdesį (o gal net kančią. Vis dėlto juk apie karą dainuoja) O daina tokia liūdna net ir nesuprantant rusiškai. O suprantant tuo labiau.

Tai va. Turbūt miegot eisiu.
Labanaktis. Spokoinaja noč.